Tad jų vaikų auginimas jiems – tikra kūryba. Kaip iš vaikystės atsineštos vertybės persipina vaikų auklėjime dabar ir kokia buvo jų pačių vaikystė?
- Jūsų auklėjimai kardinaliai skiriasi. Papasakokite, kokiose aplinkose augote?
Zee: Tėvai mane auklėjo konservatyviai. Pavyzdžiui, 21 val. turėdavau būti namie, kol kiti bendraamžiai galėdavo užsibūti ilgiau. Pamenu, devintoje klasėje per Naujuosius metus tėvai liepė grįžti iki vidurnakčio, tad visa klasė mane draugiškai lydėjo namo dar net neprasidėjus Naujiesiems.
Geroji to pusė – visada buvau užimtas vaikas: lankiau būrelius, sportuodavau ir pan. Iš tiesų, išbandžiau labai daug krypčių: dizaino mokykla, tenisas, dailė, šokiai, lengvoji atletika, anglų, prancūzų k., matematika, choras ir t. t.
Vee: Netgi mane ji tėvams pristatė tik po ketverių metų draugystės (juokiasi).
Zee: Taip, ir dėl mano draugų tėvai turėjo griežtą nusistatymą, tad neskubėjau jiems pristatyti Viktoro. Juos supažindinau tik tada, kai jau pradėjome išties rimtai draugauti.
- Viktorai, o kaip tave auklėjo šeima?
Vee: Mano vaikystė buvo visai kitokia. Augau menininkų šeimoje: motina – teatro režisierė, tėtis – rašytojas. Namuose pas mus nuolat lankydavosi muzikantai, aktoriai, rašytojai ir kiti Malyje gerai žinomi žmonės. Mano motina – labai liberalių pažiūrų. Tiesa, ji mane augino kartu su savo veikla, tad, galima sakyti, kad dalį vaikystės praleidau teatro užkulisiuose.
Zee: Beje, kai mums gimė Kipras, elgėmės panašiai. Tuo metu pradėjome menų fabriko „Loftas“ veiklą, tad į visus susitikimus ėjome kartu su Kipru vežimėlyje. Jis dalyvavo visuose pasitarimuose, susitarimuose, susitikimuose su banko atstovais, su rėmėjais ir t. t.
Vee: Nesame to požiūrio, kad vaiko atsiradimas – tai naujas gyvenimas. Taip, atsiranda daug daugiau atsakomybių, tačiau tai nereiškia, kad turi pradėti gyventi tik vaiko gyvenimą ir keisti savąjį.
- Viktorai, papasakok apie savo vaikystę Malyje. Kaip tau ten pavyko pritapti?
- Motina mane iš Sovietų Sąjungos į Afriką išsivežė vienerių metų. Iš moterų, kurios Malyje jau buvo sukūrusios įvairias šeimas, ji iškart gavo vieną gerą patarimą – leisti vaikui augti „afrikietiškai“: žaisti lauke, gerti vandenį iš šulinio ir pan. Kai kurių europiečių vaikai ten auga muilo burbule ir nemato tikrosios Afrikos. Aš ją mačiau ir labai tuo džiaugiuosi.
- Viktorai, o kur pats jauteisi geriausiai – tarp bohemos, elito ar gatvės vaikų?
- Kiek save prisimenu, man patiko eiti ir pas pasiturinčius draugus, nes jie turėjo tokių dalykų, kokių mes savo namuose neturėjome. Tačiau man patiko žaisti ir gatvėje. Dar labai patiko, kai pas mane ateidavo draugai. Mama mums sugalvodavo pramogų, kurių jie savo gražiuose namuose nebuvo nei matę, nei girdėję. Pamenu, visiems buvo įdomus mano augintinis – beždžionėlė Džiudi. Vaikai dėl jos eidavo iš proto (juokiasi).
- O ar jūsų pačių auklėjimas persidavė jūsų vaikų auklėjimui?
Vee: Kadangi nuo vaikystės laiką leidau skirtingose aplinkose tarp daugybės žmonių, o po to nuo dešimties metų tvarkiausi savo rutiną vienas Vokietijoje, toli nuo namų, už save visada turėjau pastovėti, tai matau, kad tai persidavė ir sūnui Kiprui. Jis su visais labai lengvai bendrauja ir tai labai mėgsta. Dukra Izabelė kiek labiau uždaresnė.
Zee: Viktoras dėl to labai džiaugiasi (juokiasi). Gerai, kad mergaitė kiek uždaresnė ir labiau atsirenka su kuo bendrauti. Tačiau, manau, kad mes su Viktoru esame labai liberalūs tėvai.
Vee: Na, tai nereiškia, kad namie nėra tvarkos. Priešingai, esu griežtas tėtis. Namie turime taisykles, mokome vaikus pagarbos draugams ir vyresniesiems. Nors mano motina irgi yra liberali, ji mane išmokė gerų manierų, kurias perduodame ir savo vaikams.
Zee: Taip, nors mane tėvai auklėjo griežtai, tačiau visada mokė vertybių, pagarbos ir gebėjimo galvoti savo galva. Jie nevaikščiojo paskui nurodinėdami, ką man daryti. Tėtis visada sakydavo: „Galvok savo galva.“
- Kipras šiemet pradėjo eiti į mokyklą, kaip dėl to pasikeitė jūsų ritmas?
Vee: Paskutinį kartą tokį ritmą turėjau būdamas abiturientas, t. y. 1997 m. (juokiasi).
Zee: Dabar aš labai džiaugiuosi šiuo ritmu, nors irgi visą vasarą pergyvenau, kas dabar bus. Galbūt kitiems tai visiškai normalus pasikeitimas, tačiau mūsų gyvenimo ritmas iki tol buvo visai kitoks.
Vakarinis darbas, renginiai, Viktoro koncertai ir t. t. Dabar miegoti dažniausiai einame iki vidurnakčio.
Vee: Taip, einame miegoti anksčiau, bet anksčiau ir dieną pradedame. Žinoma, kūrybiškam darbui tai nėra itin gerai, nes tam reikia ramaus laiko, o tai įmanoma dažniausai tik naktį, kol kiti miega. Iš kitos pusės, gyvendami dabartiniu ritmu tapome kur kas produktyvesni.
- Vaikai jums sutvarkė ne tik dienos ritmą, bet ir mitybą!
Zee: O taip! Vaikai pakeitė mūsų požiūrį į mitybą. Kol neturėjome vaikų, bet jau buvome nusipirkę gyvenamąjį būstą, planuose virtuvė užėmė mažą kampą. Ten planavome virtis kavą ir kažką greitai pasigaminti. Gimus vaikams viską perplanavome ir dabar virtuvė yra namų centras. Viktoras, jau gimus Kiprui ir Izabelei, pradėjo labai daug gaminti, o aš jį visada pagiriu, kad gamintų ir toliau (juokiasi). Aš dažniau gaminu pusryčius...
Vee: Be to, mes niekada neperkame daržovių, nes Živilės tėvai turi sodą, kuriame yra didelis daržas. Jie mus daržovėmis aprūpina ištisus metus: šviežios, konservuotos, marinuotos, džiovintos... Taigi mūsų šeimos mitybai didelę įtaką daro ir seneliai.
Zee: Išvada – vaikai yra sveika (abu juokiasi).
- Kokios yra jūsų šeimos Kalėdų tradicijos dabar ir kokios buvo šventės, kai buvote vaikai?
Vee: Mūsų namuose maistą gamindavo motina. Užaugau valgydamas lietuviškus patiekalus. Malyje valgiau ir cepelinus, ir želė, ir balandėlius, ir barščius, ir kitus lietuviams įprastus valgius. Per Kalėdas, pamenu, puošdavome tokį medį, kuris šiek tiek priminė eglutę. Taip pat turėjome ir dirbtinę eglutę. Pagal tradicijas į namus ateidavo ir Kalėdų senelis...
Zee: Dabar per Kūčias renkamės pas mano tėvus. Visuomet sukalbame maldą, ant stalo – 12 patiekalų. Saiko jausmas mums labai svarbus. Kūčių tradiciją pamenu dar nuo sovietmečio, kai ši šventė čia buvo draudžiama... Mums Kalėdos yra ne dovanų, o bendrystės metas.
Vee: Kai atsirado vaikai, Kalėdos tapo laukiamiausia švente šeimoje. Anksčiau man tai buvo liūdna šventė, nes nuo 10 metų ją leisdavau toli nuo šeimos. Paskutinį kartą visi (mano tėvai ir sesė) Kalėdas šventėme, kai mano buvo 8 metai.
- Ne paslaptis, kad metų pabaigoje mėgstate susidaryti ateinančių metų tikslų sąrašą...
Zee: Taip, tai yra tradicija. Mes būtinai turime susirašyti, ką norime nuveikti per ateinančius metus, o metų gale pasitikrinti ir sąrašą išplėsti, papildyti, išsibraukti įgyvendintus darbus. Taip jau darome septynerius metus – nuo „Lofto“ atidarymo. Manau, kad kai užrašai, tai lengviau to laikytis ir įgyvendinti.
Vee: Aš manau, kad norėdamas gyvenime kažką keisti, nebūtinai turi laukti Naujųjų metų, tačiau tas metų pabaigos laikas yra labai tinkamas apmąstymams. Tačiau kai kuriems galbūt panašus laikas yra rugsėjis...
Zee: Taip, kiekvienam būtina šiek tiek sustoti ir apmąstyti, kur esi ir kur nori būti. Atlikti minčių higieną, manau, būtina visiems.