Populiariausias iš jų - „Indian Idol“, muzikinis talentų pasirodymas su rimtais, rūsčiai jaunuolius auklėjančiais dėdėm ir tetom. Ir toks vaizdas, kad visi gražiausi žmonės perkelti gyventi į televizorių, nes gatvėse tokių, kaip ten sutiksi nedažnai.
Kadangi sėdim automobilyje penkiese, tai geriausiai kūnas pailsi vairuojant. Vairuotojo vietoje vietos daugiausia. Jei palygintum su gale sėdinčiais. Tačiau, kai už vairo sėda Vytaras, iš šono mūsų mažylė „Lachudra“ atrodo lyg skardinė su mėsa, pasibaigus jos galiojimo laikui.
Išsipūtus ir maksimaliai ištempta.
Vairuoti tenka vairą prispaudus prie krūtinės, sprandas remia stogą, o pedalai pasiekiami tik atliekant tam tikrus jogos judesius. Man kiek paprasčiau, bet irgi jaučiuosi, lyg sėdėčiau prieš 30 metų savo senelio dovanotame fiate, varomame pedalais.
Prie vairo esančią bėgių perjungimo svirtį, dar būna, supainiojam su „lazdele“ šviesoms, bet jau geriau. Dairytis nereikia. Pasak Habibo, mūsų bendrakeleivio, tave lenkiantys patys pasignalizuos.
Žiūrėk į priekį ir pranešk apie save, jei ruošiesi lenkt. Šioje šalyje ausys yra vairuotojo veidrodėliai.
Sunkiausia buvo priprasti prie vairavimo kaire kelio dalimi. O štai prie vietinių vairavimo ypatumų prisiderinti ir išlikti ramiam - neįmanoma. Sunkvežimių vairuotojai ant savo transporto priemonių margaspalvių, parudijusių kėbulų dažnai būna užsirašę viską paaiškinančią frazę - „king of the road“ ir tai tiesa.
Jie važiuoja kaip nori ir kur nori.
Kažkur skaičiau, kad 90 procentų jų nakties metu yra apsvaigę. Nuo nemigos, nuovargio, alkoholio, narkotikų... Todėl naktį vairuoti tenka super atsargiai, o prieš pasirodant tokiems ambalams- nerti į šalikelę.
Pirmasis automobilio taisymas šiandien. Po ranka atsiradusia gražia skepetaite parišame duslintuvą, kurio barškėjimas duobėtame kelyje – ne pati gražiausia muzika. Nors kratantis karštyje susispaudus, tokių smulkmenų beveik nepastebi. Įsijungia apatiška išsijungusio robotuko būsena.
Dieną kiek praskaidrino pietūs, kuriuos gaminomės patys ant išdžiuvusio Maganadi upės dugno. Už keletą litų pravažiuojamame kaime įsigijom žibalinę viryklę, tad gan greitai pavyko puikūs makaronai indiškame padaže. Ir dar arbūzo dydžio papają desertui.
Atrodo, kad neįmanoma surasti vietos, kurioje nebūtų žmonių. Net ir atokiai maistą gaminant prisistatė kokia dešimtis mūsų taip vadinamų „klasiokų“, baisiai besidominčių keistų atvykėlių veikla. Nors į akis ir nelenda, bet nuo jų smalsumo ir šurmulio greitai pavargsti.
Šalis labai didelė, o erdvės trūksta. Tenka vėl susispausti savo vietose ir tikėtis, kad bus kiek įmanoma daugiau gero kelio atkarpų, leisiančių paspausti ir išsitiesti lovoje greičiau.
Šiandien neblogas vakaras. Mažuose kaimeliuose vos nusileidus saulei prasidėjo sikhu festivalis. Gatvėmis žingsniuoja spalvingos ir triukšmingos procesijos, kurių priekyje be saiko sprogdinamos petardos. Iššokę iš mašinos esame maloniai sutinkami, sveikinami, barstomi žiedlapiais.
Vienas vaikinukas pakviečia šokiui. Suglumau, tiesa pasakius. Bet pamatęs, kad procesijoje šoka tik vyrai, o moterys eina dainuodamos - sutikau. Tik pasakiau, kad nemoku vietinių šokių subtilybių. Ar ši frazė, ar netikram šokėjui deranti eisena ir kūno laikysena, bet mano šokių partnerį kažkais privertė persigalvoti ir jis dingo. Gal ir gerai. Paskui dar telefono numerio paprašytų.
Kaip visuomet nakvynę pasiekiame apie vidurnaktį. Apsnūdę Sambalpūro viešbučio tarnautojai autopiloto būsenoje atneša rankšluosčius ir muilą. Paprašyti vandens, jį patiekia plastmasiniame inde. Buteliuose neturi.
Tačiau sako, kad ir šis neblogas. Lyg įrodydamas dar iš jo ir atsigeria. Ir tai atlieka panašiai, kaip ir daugelis mano matytų žmonių šioje šalyje - neglausdamas lūpų prie indo, pildamas tiesiai į burną. Tad atsisakyti tokio gėrio būtų jau įžūlus šeimininko įžeidimas. Tačiau skystis palieka savo vietoje iki pat mums išvykstant.
Ne taip stipriai troškino....
Jei viskas bus be nemalonių siurprizų - rytoj jau pasieksim Bengalijos įlanką. Vieną didelį etapą busim įveikę: pravažiavę Indiją nuo vakarų iki rytų pakrantės.
7 diena. Sambalpūras- Puri
Vakar įvažiavę į Orisos valstiją dar sugebėjom gerai pavalgyti prieš miegą pakelėje. Vieta gal per daug ir nežavėtų aukštuomenės pokylių damų, bet vaišino užtat puikiai. Valgėm troškintą avieną su svogūnais ir laimu. Visam ekipažui tai kainavo tik penkis litus!
Sočiai prikimšęs vis dar be priekaištų dirbantį skrandį, laukdamas, kol kelionės draugai ištuštins savo lėkštes, pasisukiojau aplinkui. Netikėtai buvau užkalbintas gražia anglų kalba. Jaunas vaikinas, sėdintis mažoje lauko krautuvėlėje, puolė domėtis mūsų kelione ir pasakoti apie savo kraštą.
Šioje valstijoje žmonės gyvena skurdžiai, nors gamta jau kur kas gražesnė, nei Indijos viduryje. Nuo kitų Orisoje gyvenantys skiriasi savo lėtumu, bet kaip ir dera tokio būdo žmonėms- yra labai linksmi.
Linksmybių, bent jau dienos pradžioje, nesimato. Tik sunkvežimis per pusryčius be atskiro kvietimo pasirodęs kažkieno virtuvėje. Sako, viskas baigėsi be mirčių. Tik panašūs vaizdai ne retenybė. Nežiūrint į tai, jog indai mėgsta kartoti, kad vairuoja jie ne žinias naudodami, o instinktus.
Kažkaip dažnokai nesuveikia. Plius dalis jų išvis vairuotojo pažymėjimo neturi, o vairuoti mokosi jau gatvėse.
Nusprendžiam aplenkti didoką Bubanešvarą ir keliauti tiesiai į Puri. Tam vis pasitarnauja ir į kelią paimtas Nokia N85. Jame esanti navigacijos sistema veikia puikiai, tad miesto gatvėmis klaidžiojant praverčia. Nors jau su vietine aplinka esame susitaikę, tačiau kartais dar atsiranda erzinančių dalykų.
Pavyzdžiui - keleivių prifarširuotas ir pakeliui juos barstantis autobusas, kurio greičio pedalas, turbūt, kažkokiu būdu sujungtas su įkyriausiu ir šlykščiausiu pasaulyje garso signalu. Kokia valandą su tokia bestija teko lenktyniauti, kol, galų gale, atsiplėšėm.
Tuo metu „Lachudros“ viduje tvyrojusios leksikos šventės „skirtos mamos dienai“ nepavadintum. Galų gale pasiekiam pakrantę. Mažas miestelis, kuris kažkada turėjo tapti dar viena hipių meka, bet taip ir nepavyko. Visi sugrįžo į Goa. Tiesa, keletą europietiškos išvaizdos žmonių sutikom, pamatėm du japonus ir rusų porelę, kuri keliauja po šalį traukiniais ir šiuo metu pykosi, nes negavo reikiamų bilietų.
Ir dėl to, aišku, kaltas buvo vyras. Kartais visai neblogai, kai aplinkiniai mano tave nesuprantantį jų kalbos ir asmeninius santykius aiškinasi šalia visiškai nesidrovėdami.
Į Puri atvyksta daug maldininkų. Jiems tai viena iš kelių švenčiausių vietų Indijoje. Tik jau matyt, kad verslas su atvykėliais yra rimtas reikalas, kadangi pirmą kartą pajuntu, kad dominam ne kaip smalsumo objektas, ne žingeidumą keliantis, bet piniginę pastorinti galintis šansas. Ir pilnai juos suprantu. Taip pat elgčiausi.
Tik sužinoję (o jau esam pripratę, kad apie mus garsas sklinda šviesos greičiu), kad atvykome tuo juokingu mažuoju automobiliu, palieka ramybėje. Transporto priemonė yra rimtas mūsų koziris, kuris išskiria iš kitų keliautojų. Ir net nerimą sukelia, nes jau visiškai neaišku, kaip čia su mumis elgtis: turi jie pinigų ar ne? Pavyktų prasukt? O gal tik tuščiai laiką gaišim...
Tokia laukimo situacija suteikia laiko poilsiui. Net pravažiavimo skersai Indiją proga leidžiam sau nedidelę šventę: po lėkštę tigrinių krevečių su vietiniu ir visai neblogu lengvu „King fisher“ alumi. Tik baltyminis šokas neramina, kad tik nepasireikštu mažiausiai reikiamu laiku.
Nors, nuo ilgo sėdėjimo automobilyje taip paprasta jam nebus.
Vanduo šiltas. Daugybė lakstančių mažų krabų ir ramiai šalia miegantis žvejų kaimelis. Rytoj su jais susitiksim.
