Dabar ji turi ir daugiau ką pasakyti – Inga nebijo būti nereikalinga, kuria linksmus planus ir susimąsčiusi drąsiai sako: „Nesiimčiau man nemalonaus vaidmens...“
– Inga, ar turite scenos baimių, kurias išnaudojate?
– Scenos baimės dažniausiai nejaučiu, nebent esu nepasiruošusi. Su ja susiduriu daugiausia vesdama renginius, jei neturiu žavaus partnerio šalia. Stengiuosi su savimi susitvarkyti. Jei kitiems aktoriams „dzin“ – pavydžiu. Nekenčiu drebėti, tai labai nemalonus jausmas. Vengiu nepatogių situacijų.
– Nejau geram aktoriui sunku apsinuoginti scenoje?
– Žmonės turėtų matyti ir aptarinėti ne kūną, o mintį. Jei tai padeda bendram spektaklio sprendimui, jo įgyvendinimui... Kodėl gi ne? Pirmą kartą su nuogo kūno demonstravimu susidūriau baigdama mokslus. Buvau drąsi, jauna, graži. Dabar tik graži. Paprašė režisierius, pamenu, mums liepdavo jų klausyti. Tame spektaklyje vaidinome tamsoje. Kolegos nematė nieko, o žiūrovai viską. Apnuoginau šiek tiek krūtinės. Reikėjo visų akivaizdoje persirengti.
– Galbūt buvo kolegų, kurie vis dėlto slapčia sliūkindavo į Jus pažiūrėti?
– Taip. Buvo aktorius, kuris slapčia bandė pamatyti Norkutę nuogą. Aš jam dar tai priminsiu.
– Ar kada susimąstėte, kad daugiau tokiai scenai nesiryžtumėte?
– Negaliu pasakyti kodėl, bet ir dabar manau, kad antrą kartą to nedaryčiau. To priežastis nežinoma net man pačiai. Tada kitaip mąsčiau. Dabar to nebūtų.
– Numetėte keletą kilogramų. Visi sujudo aptarinėti pakitusių Jūsų kūno linijų, o pačią tenkina atspindys veidrodyje?
– Visiems atrodo, kad pasikeičiau. Gal dėl įvaizdžio, drabužių? Juk numečiau vos penkis kilogramus. Dietomis savęs nevarginau. Atsisakiau bulvių, makaronų, saldumynų. Ėmiau valgyti dažnai, bet mažomis porcijomis. Neturėjau žuvies ar mėsos dienų, kaip jos vadinamos. Manau, ilgai nesirodžiau viešumoje, todėl visiems pasirodė, kad labai pasikeičiau. Visą gyvenimą svorio tai priaugdavau, tai atsikratydavau, o savo atvaizdu veidrodyje visuomet buvau patenkinta.
– O nesijaudinate dėl to, kad visi Jus ims laikyti dar viena manekene, kuri lėkštėje varto salotos lapą, o galų gale palieka jį, nes, neduok Dieve, priaugs 500 gramų?
– Nežinau. Kai užsibrėži tikslą ir visą laiką apie tai galvoji, pasidaro sunku gyventi. Kartais noriu tik to, kad maistas būtų tik gyvybės palaikymo šaltinis. Geriausia suvaldyti savo alkį. Valgyti viską, bet protingai. Noriu vienintelio – reguliuoti smegenis. Kai valdo cigaretės, alkoholis ir maistas – negali būti blogiau. Tad nebijau būti su kuo nors lyginama, nes elgiuosi ir mąstau savaip.
