– Ši savaitė jums – ypatinga. Kokiomis mintimis įvertinote prabėgusius metus ir kokius tikslus bei planus sau išsikėlėte ateinantiems dvylikai mėnesių?
– Praėję metai kaip niekada anksčiau buvo kūrybiniai. Išaugo mūsų komanda, tad po keleto labai intensyvių metų galėjau lengviau atsikvėpti ir daugiau laiko skirti tam, dėl ko ir ėmiausi šios veiklos – kūrybai. Po darbo ją pratęsdavau namuose: laisvalaikį skyriau tapybai, sulaukiau įdomių pasiūlymų dalyvauti meniniuose projektuose.
Galvoje šiuo metu ūžia tiek daug minčių ir idėjų, kurios laukia savo eilės būti įgyvendintos, kartais net sunku miegoti. Esu laiminga, kad turiu mielos veiklos daugiau nei ateinantys dvylika mėnesių. Labai tikiuosi, kad mūzos man bus palankios.
– Jūs išties galite papasakoti įkvepiančią ir net šiek tiek pavydą keliančią istoriją. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą, jeigu nebūtumėte išdrįsusi įkurti verslo?
– Jeigu nebūtų verslo, būčiau laiminga, darydama kažką kito mano širdžiai mielo ir suteikiančio kūrybos laisvę. Arba visiškai atvirkščiai – galbūt ir nebūčiau tokia laiminga, kokia esu šiandien, jeigu nebūčiau suradusi drąsos nutraukti tai, kas nepatiko ir imtis to, apie ką svajojau.
Prieš penkerius metus dar dirbau visuomenės sveikatos specialiste – darbas šaunus, tačiau tikrai ne man. Man nuobodu būdavo sėdėti prie kompiuterio ir tvarkyti dokumentus. Nors visuomenės sveikata – labai įdomi sritis, bet širdis svajojo apie kūrybą ir laisvę turėti savo darbo vietą – o tokiomis aplinkybėmis viskas, ką turėjau, atrodė nebemiela.
Išeiti iš saugios darbo pozicijos su pastoviu atlyginimu ir profesionaliai pasinerti į sritį, kuri iki tol man buvo tik hobis, buvo labai gąsdinantis žingsnis. Tačiau kaip pasirodė – labai sėkmingas. Pasiskolinau iš vyro pinigų savo verslo pradžiai, žadėjau juos grąžinti per pusmetį, o grąžinau per tris savaites! Pati negalėjau tuo patikėti!
– Ar dabar galite įvardinti, kas nulėmė jūsų sėkmę?
– Kaip tik savo sėkmės istorija pasidalinti buvau pakviesta šiųmetėje „Login 2017“ konferencijoje. Man neabejotinai sekėsi, bet aplinkybes sėkmei susikūriau pati. Visų pirma, kai įkūriau verslą, Lietuvoje dar beveik nebuvo odines rankines gaminančių prekių ženklų, buvau viena pirmųjų. Rinkoje buvo niša ir aš ją labai sėkmingai užėmiau. Pataikiau į tą stilių, kurio moterys ir norėjo – patvarūs ir universalūs odiniai aksesuarai, kurie tarnauja tau, o ne tu jiems.
Taip pat labai svarbiu faktoriumi tapo tai, kad viskuo rūpinausi aš pati: žinojau viską apie savo Pelėdas, kiekvieną patikrindavau prieš ją išsiųsdama klientėms, o dažnu atveju ir pati asmeniškai klientėms jas įteikdavau.
„Facebook“ erdvėje irgi visad drąsiai rodžiau savo veidą. Didžiuojuosi savo darbais, tačiau tas asmeninis įsitraukimas svarbus ne tik dėl to, kad klientėms malonu su manimi bendrauti, o man – su jomis. Išgirstu, kokio stiliaus rankinių joms reikia, kokio ilgio rankenų jos ieško, koks rankinės užsegimas yra patogiausias ir pan. Tai atrodo kaip smulkmenos, bet būtent tas atgalinis ryšys man padeda sukurti Pelėdas tokias, kurios patiks ne tik man, bet ir klientėms.
– Iš kur semiatės įkvėpimo ir kūrybinių idėjų?
– Iš kur tik nesisemiu! Esu pelėda – man patinka naktis, tai mano kūrybos metas. Tačiau labai mėgstu stebėti žmones, tad tam geriau tinka diena. Mane dažnai galima sutikti Kauno senamiestyje, sėdinčią kurioje nors lauko kavinėje, stebinčią praeivius ir užsirašinėjančią naujas idėjas į užrašų knygelę. Su pastarąja, beje, aš nesiskiriu.
Naujų idėjų parsivežu ir iš kelionių. Prieš kelis mėnesius turėjau vieną tokią ypatingą – su sese padovanojome dovaną mamai – jos pirmąją kelionę į užsienį, kuriuo tapo Roma. Man be galo patinka Italija.
Dievinu ir San Franciską, su vyru ne kartą lankėmės tame mieste, rudenį vėl planuojame išvažiuoti ten, pagyventi jame bent mėnesį. Nekantriai planuojame naują kelionę.
– Niekada negalvojote tokių kelionių pratęsti ir į užsienį išvažiuoti ilgesniam laikui?
– Kasmet pagalvoju apie šiltus kraštus vos tik atverčiame lapkričio mėnesio lapą kalendoriuje... Vis dar gyvas noras apsistoti metams San Franciske, tai – sena svajonė.
Su San Francisku mus sieja keistas ryšys. Kai pirmą kartą ten nuvykau, atrodė, kad grįžau namo. Pažįstamos gatvės, vietos, net kvapai. Jei siela reinkarnuojasi, tuomet maniškė ankstesniame gyvenime leido dienas būtent ten. Amerika man patinka, bet San Franciskas yra mano antri namai.
Tačiau aš esu naminukė, o mano tikrieji namai visada bus ten, kur lauks vyras ir katės. Be to, „naminuko“ sindromą papildo ir tai, kad esu „mamyčiukė“. Nei dienos negaliu ištverti be pokalbio ir juoko telefonu su mama ir sese. Esame labai artimos, pakanka vos kelių savaičių nepamačius jų ir man pradeda darytis be galo sunku.
– Ar prisimenate, kaip įsivaizdavote, kad susiklostys jūsų gyvenimas prieš 15 metų?
– Labai anksti išmokau pagrindinę gyvenimo pamoką – negali sedėti ir laukti stebuklo, turi dėti pastangas, kad pati jį susikurtum. Mano tikslai visuomet buvo būti savarankiškai ir nuo nieko nepriklausomai, niekad nepamirštant, kad didžiausias turtas yra šeima ir sveikata. Jeigu tik turėsi tai, visos problemos išsispręs.
Gerai žinau, apie ką kalbu, nes man augant, šeimai teko daug ištverti. Augau tik su mama ir sese labai sunkiais laikais, kai keitėsi visa šalis. Mūsų šeimą, kaip ir daugelį, tuo metu ištiko asmeninės tragedijos, žmonės neteko darbų, nepavyko susirasti naujų, keitėsi įprastas gyvenimas kol vieną dieną tiesiog nebuvo už ką pavalgyti, jau nekalbu apie naujus batus ar vasaros stovyklas.
Prisimenu, kai sesytė buvo dar visai kūdikis, mums žiemos metu buvo atjungta elektra, užsuktos dujos, tačiau net ir tai aš prisimenu kaip vieną gražiausių vaikystės prisiminimų. Mama niekada neverkė, mums viską pateikdavo tarsi žaidimą. Vakarus leisdavome statydamos spektaklius, vaidindavome pasakas, kuriose tapdavau karalaite rūmuose, pilnuose degančių žvakių arba rengdavome „iškylas gamtoje“.
Maža to, išgyvenome ir rimtą mamos operaciją. Tada dar buvau visai jaunutė, atsimenu, kaip siaubingai buvo baisu, kad galime likti su sese dviese. Tačiau kai visa tai ištvėrėme, nežinau ar yra tokia jėga, kuri sugriautų mūsų trijulę. Laikai mums buvo sunkūs, tačiau esu laiminga, kad išgyvenau šią patirtį, nes pinigų mūsų šeimai labai trūko visada, bet meilės turėjome labai daug. Taip gyvendamos užaugome nepataisomomis optimistėmis, žinome, kad viskas bus gerai, o žmonės bus laimingi.
Tačiau svetimą skausmą iki šiol išgyvenu labai jautriai, galiu suprasti tuos, kuriems reikia padėti. Kartą net buvau apsiėmusi globotį vieną šeimą. Man svarbu dalintis tuo, ką turiu.
– Socialiniuose tinkluose vis pasidalinate ir savo asmeninio gyvenimo akimirkomis. Galime pastebėti, kad vienas jūsų hobių – tapyba.
– Taip, laisvą akimirką piešti aš visada surasdavau, o dabar namuose turiu įsirengusi ir nedidelį tapymo kampelį. Šis – mano meditacijos kampelis, mano kūrybinė erdvė su teptukais, drobėmis, savu dažų kvapu – tai man kaip dar vienos svajonės išsipildymas!
Būna, vakare tapau su ausinuku, apsidairau – o už lango jau šviesu. Tuomet viską metu ir apsitaškiusi dažais tipenu nusnausti, negalvodama kokią netvarką palikau. Kiekviena nutapyta drobė saugo mano nuotaiką ir išgyvenimus. Vieną paveikslą pamačiusi draugė sakė: „O, šį tu tapei su drugeliais pilve!“. Ir tai buvo tiesa, nes tapiau jį iškart po mano ir Lauryno vestuvių. Niekada nebuvau tokia laiminga kaip mūsų vestuvių dieną.
Be tapymo turiu ir dar vieną malonų užsiėmimą. Praėjusiais metais atradau fotografiją juostiniu fotoaparatu. Man patinka, kad iš karto negali pamatyti ar pavyko kadras, ar jis toks pats geras, kokį matei savo galvoje jį darydama. Patinka ir tas laukimo jausmas, kol bus išryškinta juostelė. Kiekvieną kartą išvydus nuotraukas, išgyvenu mini Kalėdas.
