Netoli Kauno, Karmėlavoje, savo namų kiemą puoselėjanti dainininkė Liveta Kazlauskienė DELFI pasakojo, kad jai patinka toks sodas, kuriame gali pasijusti it kaime. „Nenoriu taip išpuoselėti, kaip kiti, kad negali žengti nė žingsnelio į šoną, ne. Man patinka vaikščioti basai po pievą“, – šypsojosi pašnekovė ir vardijo, kad jos sode gausu ne tik dekoratyvinių augalų, bet ir vaismedžių, prieskoninių žolelių bei daržovių.
Dizainerė Audronė Bunikienė juokavo, kad gali nepavalgyti, tačiau laiko savo sodui tikrai ras. „Sodas man tarsi vaikas. Galiu nepavalgyti, bet aš būtinai nueisiu, pakalbėsiu su tais augaliukais. Žinote, net jei sodinu kokį augaliuką kai karšta, nepaisau jokių kanonų, kad negalima“, – šypsojosi pasakodama Audronė ir prasitarė, kaip užburia augalus, kad šie prigytų pasodinti ir pačiu nepalankiausiu metu.
Neseniai sodininlkystę atradusi Vaida Skaisgirė neslėpė, kad jei kas nors dar prieš kelis metus jai būtų pasakęs, kad ši po visų darbų skubės į terasą ir ten sės, sodins, laistys ir ravės, ji būtų tik nusijuokusi. Vis dėlto, vieną dieną kažkas jos gyvenime apsivertė ir dabar ji neslepia: „Nebegaliu sustoti, esu lyg pakvaišusi dėl sodininkystės“.
L. Kazlauskienė: patinka išeiti į kiemą ir pasijusti tarsi kaime
Karmėlavoje įsikūrusi atlikėjų šeima, Liveta ir Petras Kazlauskai, savo namo kieme augina daugybę dekoratyvinių augalų, daržovių ir vaismedžių. Tiesa, su DELFI bendraudama L. Kazlauskienė atskleidė, kad turi vieną taisyklę, kurios nevalia sulaužyti – likus trims dienoms iki koncerto nė nesiartina prie ravėjimo ar sodo tvarkymo darbų.
„Viskuo rūpinamės mes su Petru, nors šįmet labai padeda kartu gyvenantis mano tautinių šokių kolektyvo vadovas, – vardijo Liveta. – Anksčiau dar padėdavo mano mama, tačiau jai jau 76 metai, reikia pagalbos.“
Sėti, ravėti, sodinti, pjauti veją, kompostuoti, genėti medžius – darbus sode vardijo Liveta. „Žinoma, tai malonumas, tačiau reikalauja ir laiko bei jėgų“, – šyptelėjo dainininkė.
Pasidomėjus, ko L. Kazlauskienės sode daugiau: daržovių ar dekoratyvinių augalų, ji nusijuokė, kad stengiasi išlaikyti pusiausvyrą. „Svogūnai, krapai, salotos, burokėliai, gražgarstės, petražolės, mėtos ir tik vienas pomidoras, – daržo gėrybes vardijo Liveta. – Pomidoras tik vienas, nes pernai turėjau daug, o naudos buvo mažai, todėl pasirinkau tai, ką galiu susišaldyti ir turėti visą žiemą.“
Tarp trešnių, aviečių krūmų, obelų ir slyvų Livetos sode auga ir karaliumi tituluojamas raudonlapis lazdynas. „Tarp vaismedžių yra ir kadagių, pušaičių. Man patinka toks mišrus sodas, patinka išeiti į kiemą ir pasijusti tarsi kaime. Nenoriu taip išpuoselėti, kaip kiti, kad negali žengti nė žingsnelio į šoną. Ne. Man patinka vaikščioti basai po pievą“, – kalbėjo L. Kazlauskienė.
Beje, nors darbo sode daug, Liveta pasakoja prieš koncertus neskubanti ravėti ar kitaip tvarkyti darželius ir gėlynus. „Kokias tris dienas prieš koncertą netvarkome nieko, tikrai nėra taip, kad pašoku iš daržo, apsiaunu koncertinius batelius ir lipu į sceną, – nusijuokė atlikėja. – Ir pavargstame, ir rankos turi būti gražios.“
Paprašius įvardyti, kuruo augalu savo sode labiausiai didžiuojasi Liveta, ji nė neabejojusi tarė: „Šįmet – lelijomis. Nors visais metais prisisėdavau daug įvairiaslapvių aguonų, tačiau šįmet mano sode labai daug gražių lelijų. Ir dar turiu du gražuolius: persiką ir abrkosą. Sultingi, aromatingi, vienais metais net šakos lūžo“.
Sodo derliumi Livetos šeima džiaugiasi ir žiemą: žalumynai keliauja į šaldiklį, riešutai į pintinę, o uogos – į uogienes. O tuo derliumi, kurio užauginai šeimai per daug – pasidalija su artimaisiais.
Tiesa, savo sode Liveta neturi braškių, nors jas labai mėgsta. „Man su jomis nesiseka – turėjau, bet jos išnyko, tad tenka pirkti“, – nusijuokė L. Kazlauskienė.
A. Bunikienė: mano sode jokių daržovių nėra
Drabužių dizainerė Audronė Bunikienė puoselėja ne tik aplinką aplink namus, bet ir žiemos sodą. Tiesa, pastarasis, antot dizainerės, jai neteikia tiek džiaugsmo, kiek sodas, kuris jau skaičiuoja kelis dešimtmečius.
„Mano sode jokių daržovių nėra, daugiausia – nuolatos žaliuojančių spygliuočių. Jie būna gražūs visais metų laikais, – pasakojo Audronė ir atskleidė, kaip derina augalus. – Derinu jų spalvas: šiltas ir šaltas. Spalvų žaismas suteikia papildomo efekto. O tarp spygliuočių sodinu sezonines gėles, kurias derinu taip: kai vienos nužydi, pradeda žydėti kitos.“
Tiesa, jos sode taip pat galima rasti ir kraušę, riešutmedį, kelias obelis, vynuogių krūmų ir panašiai.
Pasidomėjus, ar kiekvienais metais savo sodą ji praturtina naujais augalais, pašnekovė šyptelėjo: „Jau atrodo, kad nebėra, kur sodinti, bet aš augaliukams visuomet sakau, kad jau geriau pati pasitrauksiu, bet jums vietos visada atrasiu“.
Neseniai naują kolekciją pristačiusi A. Bunikienė prasitarė, kad jai įkvėpimo sėmėsi būtent iš savo sodo. Violetiniais, rožiniais ir rausvais atspalviais nuspalvinta kolekcija – tarsi jos sode pražydusių tulpių atskambiai.
Prieš 25 metus savo sodą puoselėti pradėjusi A. Bunikienė pripažino, kad tuomet dėl retesnių ir įdomesnių augalų tekdavo gerokai pavargti. „Dabar visko randu Lietuvoje, tačiau pačioje pradžioje viską vežiausi iš Olandijos. O atvežti tikrai buvo sudėtinga, nes prie sienos mane su pilnu automobiliu augalų sustabdė ir neleido nieko įvežti, sakė, kad įvešiu kažkokių negerų dalykų, – prisiminimais dalijosi A. Bunikienė. – Bet labai moku prašyti. Išprašiau.“
„Ne brangiau už pinigus“, – taip savo sodo vertę apibūdina pašnekovė.
Ne tik savo verslu, bet ir šeima besirūpinanti Audronė visą savo laiką šiltuoju metų laiku skiria sodui: „Sodas man tarsi vaikas. Galiu nepavalgyti, bet aš būtinai nueisiu, pakalbėsiu su tais augaliukais. Žinote, net jei sodinu kokį augaliuką kai karšta, nepaisau jokių kanonų, kad negalima. Aš tiesiog tam augalui pasakau: „Klausyk, būk geras, tu matai, kaip man tavęs reikia, tu prigyk“. Augalai manęs visada išklauso.“
Ir nors jos namuose visais metų laikais žaliuoja žiemos sodas, ji atvira: „Kambariniams augalams neskiriu tiek energijos, kiek lauko. Yra jie ir yra, bet myliu tai lauko augalus. Tuos augalus tai aš įsikliopinus, taip jau žargoniškai kalbant“.
V. Skaisgirė: nebegaliu sustoti, esu lyg pakvaišusi dėl sodininkystės
Komunikacijos specialistė ir televizijos laidų vedėja Vaida Skaisgirė savo gėlyną puoselėja terasoje. Ir nors pati prisipažįsta, jog dar prieš kelerius metus nebūtų nė pagalvojusi, kad ją užplūs toks noras, tačiau vieną dieną kažkas tiesiog ėmė ir apsivertė.
„Niekada tokių dalykų nemėgau. Šiaip mano mama yra labai daug dirbanti moteris, teisininkė. Po savo darbų ji grįždavo ir skubėdavo sodinti, persodinti, ravėti ir panašiai. Negalėjau suprasti tokio jos pomėgio ir savęs varginimo, – pasakojo Vaida. – Vis dėlto, prieš trejus ar ketverius metus įvyko kažkoks virsmas. Matyt, augame, bręstame ir atsiranda kažkokių tokių pomėgių.“
Noras terasoje įrengti savą sodą gimė tuomet, kai Skaisgirių šeima persikraustė į naują būstą. Vis dėlto, pirmaisiais metais Vaida nesiėmė pati sodininkauti. „Pirmais metais pasisamdžiau įmonę, kuri tuo užsiima, o vėliau pagalvojau, kad gal užsiimsiu tuo pati, – šyptelėjo V. Skaisgirė. – Nutiko taip, kad nebegaliu sustoti, esu lyg pakvaišusi dėl sodininkystės.“
Šį pomėgį Vaida vadina savotiška meditacija ir galimybe atitrūkti nuo darbinių rūpesčių, nors neslepia, vyrui ne itin patinka, kai tenka nešioti sunkius maišus, pilnus žemių.
Taupydama laiką, Vaida augalus perka jau paaugintus: vienus mažesnius, kitus jau žydinčius. „Jei pati viską sėčiau, reiktų labai daug vietos, – praktiškai sąnaudas skaičiuoja pašnekovė. – Nors kai ką daiginu. Tiesiog paskirstau, ką pirksiu ir ką auginsiu.“
Vaidos terasoje šįmet daugiausia dekoratyvinų augalų, tačiau anksčiau buvo įvairių eksperimentų. „Bandžiau auginti braškes, jos ne tik gražiai žydi, bet vėliau smagu ir savas braškes ragauti. Bandžiau ir pomidoriukus, bazilikus, svogūnus, net salotas. Visko bandžiau, tačiau mūsų šeima maža, visko, ką prisisodindavau, nesuvalgydavome, todėl vėliau ta puošmena tapdavo nekokiu vaizdeliu. Daug ko atsisakiau ir tik minimaliai pasilikau kai kurių prieskonių, dabar terasoje karaliauja gėlės ir daugiamečiai augalai“, – vardijo pašnekovė.
Keletas spygliuočių, vijokliniai augalai, klevelis – vardijo Vaida, išgirdusi klausimą, ar jos terasoje ir šaltuoju sezonu lieka augalų. „Mūsų klimatas augalams, kurie auginami vazonuose, nėra dėkingas. Juos reikia nešti į vidų, o apsikrauti nesinori, dėl to tų daugiamečių augalų nėra daug, kasmet vargstu su vienmečiais“, – pasakojo V. Skaisgirė.
Pasidomėjus, ar sodininkystė – brangus pomėgis, Vaida atsiduso ir prasitarė, kad žinant vietas, kur augalų įsigyti pigiau – galima tai daryti labai pigiai. „Jei perki iš gėlių augintojų, o ne kažkokių parduotuvių, kurios perparduoda su antkainiais, tai galima viskuo pasirūpinti minimaliomis išlaidomis, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė. – Tačiau laiko prasme, jei nori, kad viskas gražiai žydėtų, tai taip – užima to laiko. Bet juk tai malonumas, o ne kažkokia prievolė ar vargas.“
