Vaikystėje, iš naujo televizoriaus pakuotės pasidirbęs „lėlių teatrą“, Sigutis daugiabučio namo laiptinėje vaidindavo kiemo vaikams. Per didesnes šventes pas senelius su pusbroliais ir kaimynų vaikais linksmindavo „svečius iš kito kambario“ – žaisdavo „radiją“. Greitai bus trisdešimt metų, kai tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno pirmą kartą užlipo ant scenos ir suprato, kad rado vietą, kur gali būti viskuo, kuo tik panorės.

Patikėjo

Porą metų S. Jačėnas mokėsi profesionalaus dainavimo Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Norėjo būti solistu. Tačiau supratęs, kad teks papildyti choristų gretas, nusprendė laimę bandyti kitur.

„1982 metais atvažiavau į sostinę stoti į tuometinės Valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademija) Teatrinį fakultetą, į iki šiol vienintelį tokį – miniatiūrų teatro aktorių ir režisierių – kursą, – pasakojo Sigutis. – Tada konkursai būdavo ohoho! Į vieną vietą pretendavo 20 merginų, o vaikinų – 10. Kurso vadovė, šviesios atminties prof. Irena Vaišytė, priėmė, patikėjo, tik per paskutinį turą primygtinai paprašė parodyti pasą. Norėjo įsitikinti, kad man tikrai ne trisdešimt metų.“

Atėjęs atsiimti dokumentų iš muzikos mokyklos, Sigutis nustebino ne tik buvusius bendramokslius, bet ir dėstytojus.

Vėtytas ir mėtytas

1989-ųjų sausį, per Tris karalius, su kolegomis aktoriais ir buvusiais bendrakursiais Ilona Balsyte, Aidu Giniočiu Sigutis kėlė šampano taures už Keistuolių teatro įkūrimą. Televizijos vaikų laidose susigrojusi komanda pradėjo iki tol neregėtą dalyką – komercinį teatrą. Keliuose senesniuose teatro spektakliuose S. Jačėnas tebevaidina iki šiol. Aplinkybės susiklostė taip, kad jis pasuko kitu keliu, nutolo nuo Keistuolių teatro, tačiau dėl to šiandien nesikremta.

Pasak menininko, ko tik neteko išbandyti gyvenime.

„Dirbau ir studentų bendrabučio kiemsargiu, ir filharmonijos skaitovu, ir Marijampolės teatro aktoriumi, ir LTV laidų vedėju bei scenaristu, taip pat Rytų Lietuvos, o vėliau – Baltijos TV programų direktoriumi, Pedagoginio instituto studentų teatro režisieriumi, LNK TV ir „Žinių radijo“ laidų vedėju, prezidento patarėju, – vardijo pašnekovas. – Esu sukūręs ir dainų: suaugusiems pagal poeto Algimanto Mikutos poeziją ir kelias dešimtis vaikams, pirmoji jų atlikėja buvo duktė Julija. Trumpiau tariant, esu vėtytas ir mėtytas. Visada labiau rūpėjo būti, o ne turėti, džiaugtis – ne pavydėti, tikėti ir neskubėti nusivilti, ieškoti draugų, bet ne priešų ir niekada nepamiršti, kad visi esame tik dulkelės kosmose, akimirksnis. Todėl mažiau „vaidinkime“ vieni kitiems. Džiaukimės, pažinkime, kurkime. Darykime gerus darbus! Kitaip kokia prasmė gyventi?“

Netikėtas susitikimas

Jūros ošimo, naujų darbų ir dramos režisūros magistrantūros studijų paviliotas su žmona Nijole, televizijos režisiere, dabar gyvena Klaipėdoje.

Uostamiestis Sigučiui patinka. Čia, pasak jo, jaukiau nei Vilniuje. Žmonės nuoširdesni, geranoriškesni.

„Manau, šalia esanti stichija turi įtakos. Klaipėdiečiai atviresni, tolerantiškesni, – sakė pašnekovas. – Gatvėse sutikti praeiviai dažnai linksmai man šūkteli: „Skambutis!“ Tai pravardė, kurią pelniau prieš dešimt metų, kai vedžiau TV loteriją-žaidimą. Manau – OK! Prisimena! Taip gimė radijo laidos-žaidimo „Skambutis!“ idėja, kurią įgyvendinau radijo stotyje „Vox Maris“. Penktadieniais popiet klausantieji „Vox Maris“ ir skambinantieji teisingai atsakę į klausimus laimi savaitgalio premiją.“

Sigutis prisiminė rinkimų agitacijos meto istoriją, kai ant „Vox Maris“ studijos slenksčio susitiko su buvusiu prezidentu Rolandu Paksu. Pastarajam paklausus, kaip sekasi, jis atsakė šmaikščiai: jūs užsimokat ir kalbat radijuje, o aš kalbu ir radijas moka.

Mokytis niekada nevėlu

S. Jačėnas iš tų žmonių, kurie niekada nenustygsta. Svajojęs būti matematiku, muzikos mokytoju ar net tardytoju, sulaukęs žilo plauko, matęs šilta ir šalta, šį pavasarį baigs pirmą Klaipėdos universiteto režisūros magistro kursą. Pasak menininko, mokytis niekada nevėlu.

„Studentu gera būti. Važinėji puse kainos, jautiesi jaunesnis, nei esi, pasitikrini turimas žinias ir matai, kad tobulėjimui nėra ribų, – juokavo pašnekovas. – Taip, kartą tai jau mokiausi, tačiau dabar lankydamas paskaitas įsitikinau, kad mokytis reikia nuolat, nes viską, deja, labai greitai užmiršti... Statydamas Klaipėdos muzikiniame teatre „Eugenijų Oneginą“ nuolat mąsčiau apie tai, kiek teatro liktų muzikiniame teatre, jeigu staiga nutiltų muzika... Kol kas vyrauja nuomonė, kad svarbiau gerai atliekama vokalinė partija nei vaidmens sukūrimas. Šią įsisenėjusią problemą ketinu gvildenti savo magistriniame darbe.“

Gyvenimo principas

Su S. Jačėno pavarde siejamas ir šviečiamasis kultūros paveldo projektas – kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ leidyba. Jį menininkas pradėjo įgyvendinti prieš porą metų. Pasak idėjos sumanytojo, mintis įamžinti aktorių balsus gimė atsitiktinai.

„Ruošiausi šviesios atminties Sauliaus Mykolaičio dainų albumo įrašui ir tada gimė mintis, kad galėčiau įamžinti kitų puikių lietuvių kalbos aktorių balsus, – sako projekto autorius. – Dažnai girdžiu, kaip džiaugiamasi, kad mūsų vaikai puikiai kalba angliškai, bet man norisi paklausti, o kaip jie kalba lietuviškai? Sumanyta kolekcija yra puiki pagalbinė priemonė jaunimui (ir ne tik) girdėti gražią, raiškią, taisyklingą lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad nuo šiol ši idėja bus gyva ne tik menui prijaučiančių verslininkų dėka. 2007 m. kolekcijos albumų leidybai simbolinę paramą jau skyrė Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Tai įkvepia tikėjimą, kad parama nacionalinei kultūrai nėra tik nereikšminga deklaracija.“

Sigutis gyvenime vadovaujasi principu „O kas, jeigu ne aš“. Todėl dažnai imasi projektų, kurie kitiems būna nepatrauklūs nei komercine, nei turinio prasme. Nuo studijų laikų pamilęs raiškų lietuvišką žodį, jis randa bendraminčių menininkų tarp inteligentijos. Aktoriai patys skambina jam ir siūlo įrašyti skaitomą poeziją ar dainas.

Gera pradžia

Jau parengti ir išleisti penki kolekcijos albumai: 2005 m. „Nieko nepasakyta“ – aktoriaus ir režisieriaus Sauliaus Mykolaičio (1966–2006) autorinės dainos; 2006 m. „Tolimojo klajūno viltis“ – poeto Pauliaus Širvio lyriką skaito aktorius Petras Venslovas, muzikuoja prof. Pranciškus Narušis; „Poeta“ – lietuvių lyriką skaito aktorius Laimonas Noreika, „Romansero bėgančiam laikui“ – poezijos ir muzikos meditacija, mokanti kantrumo, išminties, meilės, kviečianti nekovoti su laiku, o tiesiog gyventi ir mylėti, Jano Kaplinskio, Česlovo Milošo, Sigito Gedos poeziją skaito aktorė Virginija Kochanskytė, muzikuoja gitaristas Saulius S. Lipčius; „Maironis. Lyrika. Skaito Laimonas Noreika“ – naujausi aktoriaus Laimono Noreikos (g. 1926) įrašai ir 1966-aisiais Vilniaus plokštelių studijoje įrašyta plokštelė, minima Lietuvos rekordų knygoje. Įrašo originalas saugomas Centriniame valstybės archyve.

Albumo anotacijoje prof. habil. dr. Vanda Zaborskaitė rašo: „L. Noreika Maironio poezijoje ieško emocijų turtingumo, drauge pabrėždamas minties, refleksijos ir vidinio dramatizmo momentus. Jo interpretuojamas Maironis skambėjo itin gyvai ir aktualiai okupacinės priespaudos metais, o vėliau – Atgimimo ir Sąjūdžio laikais žadino viltį, tikėjimą, drąsą.

Plokštelė pasklido milžiniškais tiražais, beveik 100 000 egzempliorių. Bet ir šįmet, minint Maironio gimimo 145-ąsias ir „Jaunosios Lietuvos“ parašymo 100-ąsias sukaktuves, mūsų didžiojo klasiko poezija į klausytoją prabyla nesenstančia savo kūrybos prasme.“ Šio albumo leidybą remia Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija pagal Lietuvos tūkstantmečio programą. Kompaktinėje plokštelėje taip pat skamba trys Juozo Naujalio dainos („Už Raseinių ant Dubysos“, „Jaunimo giesmė“, „Lietuva brangi“) pagal Maironio žodžius, dainuoja Kauno valstybinis choras, meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis.

Scena – visa Lietuva

Pasak S. Jačėno, jis nepraranda vilties iki 2007-ųjų pabaigos pristatyti visuomenei kitus kolekcijos albumus: „Romansai“ – dainuoja Larisa Kalpokaitė, „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ – Ričardo Bacho alegorinę apysaką skaito Doloresa Kazragytė, „Pasikalbėjimas su Lietuva“ – lietuvių autorių kūrybą skaito Tomas Vaisieta, „Pilnatis“ – Jono Strielkūno poeziją skaito Olita Dautartaitė, „Skudurinės Onutės pasakėlės“ – Rūtos Staliliūnaitės dovanėlė mažiesiems.

„Planuoju, kad visą kolekciją sudarys 21 unikalus albumas, išleistas bent 1000 egzempliorių tiražu. Taip bendromis visų pastangomis būtų puoselėjama ir populiarinama tai, ką vertingiausia visais laikas turėjome ir dar turime šiandien – gimtoji kalba, literatūra, garsiausi jos interpretatoriai, kurių scena – visa Lietuva, – sako Sigutis. – Tautiečiai margame pasaulyje kolekcijos albumus gali įsigyti internetiniame knygyne patogupirkti.lt“.