Daina Bosas: tai rimta šventė, o ne lakstymas po kiemą su moliūgu ant galvos
Kalbėdama apie artėjančias rudens šventes, verslininkė Daina Bosas buvo užtikrinta: „Be jokios abejonės, artimesnės yra Vėlinės, o Helovino šventė, man asmeniškai, yra tolima. Ji primesta sumodernėjusio pasaulio. Man, matyt, kaip ir daugumai lietuvių, dar vaikystėje tėvai įskiepijo, kad Helovinas nėra šventė.“
Moteris pasakojo, kad jos šeimoje tokios šventės kur kas aktualesnės vaikams: „Štai Marija paskelbė, kad jos mokykloje bus Helovino vakarėlis ir jai reikia kostiumo. Vis dėlto džiaugiuosi, kad Marija dalyvauja ir tikrame Vėlinių minėjime. Tradicija vien persirengti raganomis ir lakstyti kieme man labiau primena amerikietiškus vaikų žaidimus. Ir savo namuose sulaukiame tokių persirengėlių, kurie ir blynų prašo, ir dainas dainuoja. Užsukę pas mus jie visada sulaukia saldainių“.
D.Bosas tikina, kad jos šeima kasmet aplanko visus Anapilin išėjusių artimųjų kapus. Moteris įsitikinusi, kad visos dienos, kurios suburia artimuosius, yra prasmingos. „Vis dėlto manau, kad svarbiausia tą dieną prisiminti Anapilin išėjusius artimus ir brangius žmones, o ne švęsti bare. Žinoma, kiekvienas tą dieną paminės pagal savo sugedimo laipsnį. Bent jau man tėvai įskiepijo, kad Vėlinės – tai rimta šventė, o ne lakstymas su moliūgu ant galvos“, – apie lapkričio pirmosios prasmę svarsto D. Bosas.
Lietuviškas Vėlinių tradicijas vertinanti verslininkė vakarietiškų švenčių invazijos nesureikšmina: „Tai nėra tragedija. Juk keičiasi pasaulis, tad keičiasi ir jaunimas. Kaip atsirado Šv. Valentino diena, taip išpopuliarėjo ir Helovinas. Linksmybės nereiškia nieko blogo, tačiau skiepyti kažkokių Helovino tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, tikrai nederėtų.“
Vis dėlto ji atskleidžia dalyvavusi Helovino vakarėlyje, kuriame persirengė medicinos sesele, esą toks vaidmuo buvo lengviausiai įgyvendinamas. „Jei jau kviečia į vakarėlį, tai ir priimi šeimininkų taisykles. Tačiau vakarėlio ir Vėlinių dienos buvo skirtingos, todėl šventės viena kitai jokiu būdu nesutrukdė“, – prisimena D. Bosas.
Rūta Ščiogolevaitė: lavonai ir zombiai man nėra labai linksma
R.Ščiogolevaitė, svarstydama apie savo planus lapkričio pirmajai, buvo kategoriška: ji lankys artimųjų kapus keliuose miestuose, tačiau Helovino nešvęs, nors amerikietiškos linksmybės jai netrukdo.
Paklausta, kokias vertybes, susijusias su šia švente ji diegia savo penkerių metų sūnui, atlikėja priminė, kad šis dar per mažas, kad suprastų ir įvertintų šios dienos prasmę. „Vaidinti lavonus, numirėlius ar įsivaizduoti kraują, atrodo labai nevaikiška“, – svarsto ji. Tačiau labiau nei iš JAV kilusį Heloviną, R. Ščiogolevaitė vertina lietuviškas Užgavėnes. „Helovinas tikrai nėra didžiausias kultūros ir visos žmonijos blogis, tačiau man nepatinka nuo šios šventės neatsiejamas siaubo motyvas. Lavonai ir zombiai man nėra labai linksma“, – tvirtina ji.
Atlikėja teigia neatsimenanti, ar kada nors dalyvavo Helovino vakarėlyje. Didelės blogybės, jos teigimu, tokiose pramogose nėra.
Agnė Bilotaitė: smerkti visada galima suspėti, o švenčių prasmę reikią mokėti pajusti
Seimo narė A. Bilotaitė dėl Helovino, besiskinančio kelią į lietuvių kalendorius, nesielvartauja. Anot jos, jaunimas visada moka švęsti ir linksmintis. Tačiau nors jai patinka pasidairyti į oranžinius moliūgus ir kitus Helovino atributus prekybos centruose, seimūnė tą dieną skirs kapų lankymui: „Vėlinėmis skirsiu daugiausiai laiko. Važiuosiu lankyti artimųjų kapų, kuriuos iš pradžių reikės sutvarkyti. Lapkričio pirmoji – svarbi mūsų šeimos tradicija, todėl neįsivaizduoju, kaip daugiau galėčiau įprasminti šią dieną“, – svarsto ji.
A. Bilotaitė patikina niekada nešventusi Helovino, todėl net jei prireiktų kostiumo, nežinotų, kokį apdarą pasirinkti. „Tradicijas reikia saugoti, tačiau nepulčiau smerkti jaunimo, kuris tą dieną linksminasi. Juk visas tradicijas galima pateikti jaunimui artima forma. Smerkti visada galima suspėti, o švenčių prasmę reikia mokėti pajusti“, – teigia parlamentarė.
Akvilina Ubartaitė: keista, kad žmonės į kapines važiuoja tik Visų Šventųjų dieną
Modelis ir aktorė A. Ubartaitė stebisi, kodėl lietuviai į kapines užsuka tik Visų Šventųjų dieną. Ji tikina, kad žvakeles ant anapilin išėjusių artimųjų kapo uždega kur kas dažniau, nes nereikia laukti vienos progos ar kalendoriuje pažymėtos metų dienos, kol galėsi prisiminti artimuosius.
„Per Vėlines visada nuvažiuoju aplankyti artimųju kapų, o Helovino nesureikšminu, panašiai kaip ir kitų iš vakarų kultūros į Lietuvą atėjusių švenčių. Žinoma, iki tam tikro amžiaus, kai buvo madinga švęsti viską, kas yra nauja, su kiemo draugais elgdavomės kaip per filmus – persirengę eidavome pas kaimynus, o paskambinę į jų duris sakydavome „pokštas arba saldainis”. Aišku, ne visi kaimynai tada buvo girdėję apie tokią šventę“, – prisimena ji.
Tačiau paklausta, ar dalyvautų Helovino vakarėlyje, ji patikino esanti spontaniška, todėl nors linksmybėms pernelyg nesiruoštų, kvietimo tikrai neatisakytų.
Etnologas Libertas Klimka: ačiū Dievui, kad kol kas helovinai vyksta tik baruose
Spalio 31 – osios rimtį ir susikaupimą mokslininkas L. Klimka aiškina siedamas su gamtos ritmu: „Tokią šventės nuotaiką nulėmė gamta, nes gamta spalį jau liūdna, vėjas lanksto šakas ir žmogus pradeda galvoti apie egzistencinius dalykus, laikinumą Žemėje, savo misiją čia. Galima sakyti, kad lietuviai nuo seno buvo suaugę su gamta. Nuo senų laikų tai buvo lyg ir derliaus šventė – žmonės dėkojo už derlių dievams ir protėvių dvasioms. O Helovinas yra keltų ir Amerikos indėnų kultūrų mišinys. Jo esmė – pratinti žmones nebijoti mirties, todėl ten ir linksminamasi, išdaigaujama su mirusiaisiais, o pas mus atvirkščiai – buvo pagarbiai dėkojama protėviams, o nesityčiojama iš jų.
Apskritai aš stebiuosi, nejaugi mums mažai savų švenčiu, kad dar reikia skolintis iš kitų. Ačiū Dievui, kad kol kas helovinai vyksta tik baruose. Gi nesėdėsi baruose iki senatvės, paskui vis tiek į kapines patraukia. Gal pavojaus tokio didelio ir nebūtų, tik blogiausia, kad visos šventės beveik sutampa Ir šiaip, juk prisiminti artimuosius geriau blaivia galva, o ne su bokalu rankose.“
