„Ryti, tavo vardas ir pavardė sietini su filmų pasauliu, filmų gyvenimu. Tu juos garsini, tu vedi laidas apie juos ir taip toliau. Kiek tu pats jų pažiūri per savaitę?“ – laidoje klausė M. Mikutavičius pašmaikštaudamas, kad žmogus, kuris tiek kalba apie kiną, turėtų būti matęs kone visus pasaulio filmus.
R. Zemkauskas savo atsakymą iliustravo Umberto Eko pavyzdžiu: „Žmonės, pamatę jo biblioteką, klausė: „Jūs visas šias knygas perskaitėte?“, o jis atsakė, kad biblioteka yra darbo įrankis.“
Laidoje R. Zemkauskas prisipažino, kad net nėra matęs visų filmų, kuriuos pristatydavo. „Jei aš jų negarsindavau, tai aš su jais susipažindavau, – atviravo žurnalistas ir pamatęs nustebusį Marijono veidą, nusijuokė. – Sveikas atvykęs į televizijos pasaulį. Ji veidmainiška yra iš tikrųjų.“
Rytis nebijo viešai prisipažinti, kad gali pristatyti filmą, kurio net nėra matęs. „Esu taip daręs „Kino pavasaryje“. Pasakiau, kad man patinka tas režisierius, patinka tas ir tas, bet to filmo, kurį dabar jums rekomenduoju, aš pats nemačiau, – pasakojo R. Zemkauskas patikindamas, kad tai puikus būdas pateikti informaciją. – Mano nuomone, tai žavingas ėjimas.“
Marijonui pasidomėjus, kokie filmai vis tik patinka žmogui, kurį daugelis galėtų tituluoti ir kino ekspertu, šis negalėjo konkrečiai atsakyti: „Visokie. Esu visaėdis. Man patinka filmai, kurie man patinka. Nėra tokio vieno režisieriaus, jeigu sąžiningai.“
R. Zemkauskas laidoje pasakojo, kad labiausiai nemėgsta, kai jam vos išėjus iš kino teatro salės, užduoda klausimą, ar ką tik matytas filmas jam patiko. „Pageidautina, kad tokį klausimą užduotų po kokio mėnesio“, – patikino vyras.
Kalbai pasisukus apie filmų garsinimą, R. Zemkauskas pripažino, kad filmo garsinimas trunka tiek kiek pats filmas, dar pridėjus maždaug 10-20 procentų filmo laiko. Marijonui nustebus, kad tai labai greitai, pašnekovas paaiškino, kad pagal garso režisierius – labai lėtai. Anot jo, garso režisieriai norėtų, kad garsintojai nė karto nesuklystų ir nenorėtų nieko tobulinti, o tokių norų pas Rytį netrūksta. „Esu prastas garsintojas ta prasme, kad aš kišuosi į tekstą, jį tobulinu, taisau“, – šyptelėjo Rytis.
Pastaruoju metu Ryčio balsą žiūrėdami filmus išgirstame vis rečiau. „Labai mažai moka, nusprendžiau, kad ta labdara ne pagal mano kišenę, – kalbėjo žurnalistas. – Man reikia maitinti vaikus. Pageidaučiau, kad alga augtų, nes noriu gyventi žiauriai gerai.“
Filmų garsintojas papasakojo ir apie savo karjeros pradžią. „Aš viską pradėjau tarybiniais laikais pogrindyje, buvau pats pirmas Lietuvoje, kuris tai pradėjo daryti. Tuo didžiuojuosi, – šyptelėjo Rytis. – Net pornografiją garsinau. Juodą.“
Marijonui laidos svečias pripažino, kad ir tuomet uždarbis buvo labai menkas. „Matyt, nevertinama profesija visiškai“, – juokėsi M. Mikutavičius.
R. Zemkauskas papasakojo to meto filmų garsinimo subtilybių. „Tai būdavo be jokio teksto, būdavo ekspromtu. Tais laikais tai buvo daroma tokiu keistu perrašymo būdu“, – prisiminė Rytis. Anot filmų garsintojo, pogrindyje buvo pastatyti du juostiniai magnetofonai. Viename buvo paleidžiamas filmas, o į kitą viskas buvo įrašinėjama. Tuo einamuoju metu Rytis ir turėdavo viską įgarsinti be paruošto teksto ir be jokio kitokio pasiruošimo.
„Ekspromtu, lyg dalyvaučiau vertėjų konferencijoje, bandydavau kažką daryt, – šypsojosi R. Zemkauskas. – Jei pamatyčiau nors vieną iš tų vertimų dabar, turbūt mirčiau iš gėdos. Ten tiek klaidų, ten tokios nesąmonės. Tokios kvailystės, tokie išsigalvojimai.“
M.Mikutavičius, pasidomėjęs, ar būdavo taip, kad Rytis pamiršdavo, ką jie šnekėjo, šis tai patvirtino. „Būdavo, kad jau seniai pametei mintį, o jie vis dar šneka ir turiu prigalvoti“, – juokėsi Rytis.
R. Zemkauskas patvirtino, kad jam labai patinka garsinti filmus, šiame darbe jis jaučiasi savo vėžėse. Vis tik šiuo metu jis prodiusuoja net kelias laidas. Negana to, kitąmet jis žada sudrebinti televiziją.
„Noriu sukurti laidą, kuri televizijos genetiką pakeistų iš esmės. Po Naujųjų Metų pradėsiu tai daryti, – ateities planus dėstė Rytis. – Pabandysiu pasiūlyti dar vieną alternatyvą. Kitokią televiziją, kitokiu vizualumu. Aš tyčia tai pasisakau, nors man gal ir nepavyks. Bet paskui manęs klaus, juk žadėjau, tai kodėl nieko nepadariau.“
