„Puikiai pamenu tą dieną, kai sužinojau, jog mano mamai – vėžys. Buvo savaitė po mano gimtadienio, savaitė po sužadėtuvių su Povilu. Nuostabus rytas Niujorke. Žinojau, kad tądien mama turi sužinoti tyrimų rezultatus ir net per tūkstančius kilometrų jaučiau, kaip ji renka žodžius. Renka žodžius man, nors diagnozę išgirdo pati. Norėjau parskristi tučtuojau, bet ji mane nuramino: „Aš gi nemirštu. Man TIK vėžys.“
Ir kai galiausiai visi sugužėjome į namus apkabinti mamos, žinojome, jog laukia ilga kova, kurią mama laimės. Kitaip ir būti negali. Jokios abejonės, jokio susvyravimo. JI mums neleido abejoti. Vėžį ji įveikė, jei jį galima įveikti. Nes krikštas vėžiu palieka žymę visam gyvenimui.
Ir sirgusiojo, ir artimųjų širdyse. Mamą jis pagaliau išmokė pasakyti „ne“ ir labiau rūpintis savimi, šeimą – juoktis iš pačių juodžiausių dalykų, ir mus visus darkart įtikino, kad galingesnio ginklo už drąsą, ryžtą ir viltį nėra. Kaip nėra ir nieko labiau užknisančio nei į ragelį verkiantys ir užuojautas šnirpščiojantys gedėtojai, kaip mama sakydavo, kainuojantys daugiau jėgų nei chemoterapija. Na, bet yra žmonių, kuriems tiesiog duota būti nuotraukos nešėjais laidotuvėse, nors tu ką.
Bet ne apie juos aš šįkart, o apie nuostabią Lietuvos medicinos studentų asociacijos iniciatyvą „LAIŠKAI KOVOTOJAI“ ir kviečia jus parašyti laišką, kuris bus perduotas vėžiu sergančiai moteriai. Juokingo, poetiško, romantiško, smarkaus, nostalgiško, griežto... laiško, kuris įkvėptų. O gal dviejų.“
