„Iš susirinkusių žmonių gausos matau, kad mano karjera dar tęsiasi, – tokia fraze R. Kazlas sveikinosi su pilnutėle konferencijų sale. Žmonės netilpo prisėsti, tad užpildė visą erdvę ir stovėdami. – Žiūriu į Jus ir štai atsakymas. Rolandas Kazlas yra šie žmonės.“
Susirinkusiųjų minia buvo išties spalvinga: nuo jaunų veidų iki būrių gerokai už juos vyresnių. „Džiaugiuosi, kad labai įvairūs žmonės mane myli“, – peržvelgdamas auditoriją kalbėjo R. Kazlas.
Pokalbio pradžioje R. Kazlas ir R. Jasulionis pasidalijo jaunystės prisiminimais, kaip vaikinas iš Molėtų atvyko studijuoti į sostinę. „Molėtuose, savo klasėje, buvau pats mažiausias. Stodamas į Muzikos akademiją atrodžiau kaip 12-13 metų vaikas. Kai įkišau galvą, dėstytoja paklausė: ko ieškai, berniuk? Brolio ieškai?“, – šypsenas susirinkusiųjų veiduose sukėlė aktorius.
Jis buvo atviras, noras akreipti į save dėmesį veikiausiai gimė iš to, jog nuo vaikystės jis toli gražu nebuvo lyderis kitose srityse. „Nesijaučiau nei lyderis, nei „kavalierius“. Į šokius nueidavau, bet nešokdavau, o stovėdavau ir ilgesingai žiūrėdavau. Tas humoras, matyt, ir yra ta priemonė norint patikti. Tas vaikystės meilės trūkumas, kažkoks neišmylėjimas“, – samprotavo Rolandas.
Netrukus pusės amžiaus jubiliejų švęsiantis Rolandas pasidalijo patarimais, ko esą turėtų nepamiršti jo bendraamžiai vyrai: „Sako, kad kai tau penkiasdešimt, reikia turėti du kaklaraiščius: vieną linksmos spalvos, o kitą liūdnos. Sako, kad tada reikės dažnai dalyvauti tiek vestuvėse, tiek laidotuvėse. Dabar tame amžiuje ir gyvenu“.
Dabarties brandumą R. Kazlas iliustravo ir anksčiau garsiai nuskambėjusi Juozo Statkevičiaus mintimi. „Jis yra pasakęs, kad stilius atsiranda po keturiasdešimties. Visiškai jam pritariu. Manau, kad ir režisieriai brandūs tampa po keturiasdešimties. Turbūt nuo dvidešimties iki keturiasdešimties yra tokie bandymai, kuriuo keliu eiti. Aš supratau, kad aš nemyliu televizijos, tai ne man“, – apie praėjusį gyvenimo etapą prabilo pašnekovas.
Aktorius visiškai iš televizijos pasitraukė 2003 metais. „Esu įsitikinęs, jei būčiau pasilikęs tuose šou... Ir toliau bandyčiau kažkaip vegetuoti, bet to didesnio dėmesio, didesnės kūrybinės pilnatvės nebūčiau patyręs, – kalbėjo R. Kazlas. – Gal man sekėsi, tačiau pajutau, kad švaistau savo talentą.“
R. Kazlas negailėjo kritikos kolegoms aktoriams, kurie savęs ieško ir televizijoje, ir teatre, ir visose kitose įmanomose terpėse. „Per ilgas užsibuvimas aktorystėje rimtai žaloja žmogų. Dažnai aktoriai jaučiasi labai nejaukiai, kai jam reikia pasakyti kažką nuo savęs, pradeda vaidinti, kažką cituoti“, – kalbėjo R. Kazlas.
Kritikos strėlių kliuvo ir teatrui. „Teatras nėra visas gyvenimas. Teatras yra kažkas iš apgavystės. Manau, kad norint sukurti kažką įspūdingo teatre, turi būti nuo jo atitolęs. Turi būti šiek tiek trenktas ir pasielgti ne pagal taisykles, ne taip, kaip tave mokė“, – tikino aktorius.
Už aktorystę R. Kazlas yra įvertintas nacionaline premija. Kai pokalbio tema pasisuko apie tai, jis nepraleido progos pajuokauti, esą gal per anksti ją gavo: „Esu dėkingas tiems žmonėms, kurie nusprendė, kad jos esu vertas. Aš jos neprašiau. Iki šiol galvoju, kad gal per anksti“.
Vis dėlto jis neslepia, šis įvertinimas paskatino stengtis ir tobulėti. „Keliu savo kartelę tik aukštyn, todėl mane įvertino ne tik už tai, ką darau, bet ir už tai, ko nedarau“, – kalbėjo R. Kazlas. Anot jo, jis buvo įvertintas už teisingo kelio pasirinkimą ir durų užvėrimą televizijai.
Meistriškai pokalbio nuotaika žongliravęs R. Kazlas susitikimo pabaigoje išgirdo klausimus ir apie knygas. Deja, tiesaus atsakymo, kokią knygą dabar skaito R. Kazlas, publika nesulaukė: „Turiu tiek knygų, kad pats galėčiau surengti savo knygų mugę“.
Paskutinę frazę ir atsisveikinimą palydėjo gausūs aplodismentai, išties nemenkai sudrebinę parodų rūmų konferencijos salę. Aplodismentai ilgai netilo.
