Vyras vaizdo įraše papasakojo apie vieną gėdingiausių jam nutikusių įvykių, kuris pakeitė jo suvokimą.

„Buvau žmogus, kuris net nesuvokdamas, kodėl, galėjo pavadinti savo kaimynus „pydarais“. Tarp mano kaimynų buvo gėjų pora, kurie turėjo daug šuniukų. Sėdėjome su draugais senamiestyje ir bendravome. Aš pamačiau krūvą šuniukų ir iš paskos – du kaimynus. Ir aš chebrai ramiausiai sakau: „Chebra, žiūrėkit, šitie du „pydarai“ – iš mano namo“. Ir taip ramiausiai sėdėjau ir šnekėjau, nieks prie stalo net neatkreipė dėmesio, ką pasakiau.

Vėliau kažkaip aš tą istoriją pamiršau. Ir vieną kartą rudenį, jau praėjus kokiems 4 mėnesiams, aš po vieno iš puikiai pavykusio koncerto grįžtu namo apie 3-4 ryto ir spaudžiu durų kodo mygtukus, ir girdžiu: „Kaimyne, kaimyne!“. Atsisuku ir matau tuos du kaimynus. Ir vienas iš jų tarsi bando raminti kitą, o kitas bando išsiaiškinti: „Kaimyne, pasakykite, prašom, kodėl, kai mes ėjome kažkada senamiestyje, jūs pasakėte „šitie du „pydarai“ iš mano namo?“

Ir tada net nesupratau, viskas labai smarkiai apsivertė. Aš prieš tai dainavau savo mylimas dainas apie taiką ir meilę, ir kaip viskas pasaulyje gali būti harmoningą, ir staiga aš gaunu tokį vidinį antausį.

Žinoma, iš karto atsiprašiau. Vėliau gan smarkiai mąsčiau, ar iš tikrųjų mes gerai pagalvojame ne tik prieš pasakydami, o prieš tai, kai bandome išgirsti ir suprasti kitą žmogų. Atvirai bendraudami mes griauname sienas, kurios yra viduje. Norėčiau matyti Lietuvą atvirą“, – vaizdo įraše kalbėjo R. Karpis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (13)