Nors pianistas Kasparas Uinskas daug metų gyveno ir mokėsi ne Lietuvoje, jis neperėmė keistos mados, ištaręs kiekvieną žodį ar sakinį, tęsti ilgosios įžangos „aaaaaa“, turinčios mums per akimirką pasakyti, kad prieš mus ne bet koks žmogus, o jau smelkte persmelktas anglakalbiškos manieros.
Kasparas Uinskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

O besibaigiant mūsų su Kasparu interviu, jaučiausi taip, tarsi ką tik būčiau išlipusi iš lėktuvo, kuris atskraidino mane iš Londono, kur gurkštelėjau gaivaus geros kultūros oro. Taigi, jei šiuo metu neturite galimybės išvažiuoti į pasaulį, pasaulis pats atvažiuoja pas jus jaunosios kartos pianisto Kasparo Uinsko asmenyje.

Senas, bet tikras faktas – už blogą elgesį jūs buvote pašalintas iš Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Paklausiu su lengva ironija: ar būtina būti pašalintam iš prestižinės mokyklos, kad vėliau taptum laukiamas garsiausiose pasaulio scenose?

Yra žmonių judančių į priekį pamažu, be didelių kontrastų – nuopolių ir kilimų. Daug kas priklauso nuo žmogaus charakterio, temperamento, kitų aplinkybių. Dešimtmetis atvažiavau į Vilnių iš Druskininkų, turėjau gyventi be tėvų, dėl to išgyvenau, nes jaučiausi atskirtas nuo šeimos. Be to, buvau labai judrus ir pašėlęs, norėjau būti kitoks, atkreipti į save dėmesį, nenorėjau būti įspraustas į nustatytus elgesio rėmus, bandžiau nepaklusti sistemai, maištavau, nors konkrečios priežasties lyg ir nebuvo. Dabar į tuos įvykius žiūriu su šypsena, nejaučiu jokių nuoskaudų. Su šia mokykla labai gražiai sutariame. Įstaiga „Naujoji muzikų karta“, kurią įkūriau prieš kelerius metus, palaiko labai draugiškus ryšius su gimnazija.

- Didelė dalis Lietuvos jaunimo ne tik svajoja, bet ir renkasi studijas užsienio šalyse. Jūs mokėtės Varšuvos F. Šopeno muzikos akademijoje, Džiuljardo aukštojoje mokykloje Niujorke ir galiausiai studijavote Lietuvoje. Pasakykite, ar verta studijuoti užsienyje?

- Labai skatinu jaunus žmones studijuoti užsienyje. Jei kalbame apie muziką, ten atsiveria galimybės geriausius pasaulio atlikėjus išgirsti puikiausiose koncertų salėse. Tai labai svarbu žmogui, siekiančiam profesinių aukštumų, siekiančiam plėsti akiratį. Aš į Vilnių atvažiavau iš mažo miestelio Druskininkų. Vilnius man tada atrodė kaip Niujorkas. Galvojau – nieko didesnio, gražesnio ir kosmopolitiškesnio negali būti. Tačiau tikroji tiesa atsiskleidžia tik tada, kai turi su kuo palyginti, pažinimas negalimas be palyginimo. Menininkui, kaip ir bet kurios srities profesionalui, labai svarbi pasaulinė patirtis. Visus jaunus žmones skatinu važiuoti, tobulintis, mokytis, semtis neįkainojamos patirties užsienyje. Žinoma, patyriau, kad ir Lietuvoje yra labai kompetentingų dėstytojų, neužstrigusių laike, besidominčių muzikinio pasaulio naujienomis, nes ne visada to, ką žinojai prieš penkiasdešimt metų, pakanka šiandien.

- Kaip siekiama aukštumų? Nejaugi jūs vieną dieną atsikėlėte iš lovos ir pasakėte sau: „Aš užkariausiu muzikos pasaulį!“ Iš kur kyla noras veržtis pirmyn, žvelgti vis tolyn ir tolyn?

- Siekių ištakos - vaikystėje Abu tėvai turi vidinį jautrumą muzikai. Tėtis baigęs kontraboso studijas. Jis – didelis džiazo mylėtojas. Mūsų namie nuolat skambėjo muzika. Tėtis man, mažam vaikui, pasakodavo apie legendines muzikos pasaulio asmenybes, nes tuo labai domėjosi ir žavėjosi. Mama dabar gyvena Madride, nuolat lankosi koncertuose ir daug ką man rekomenduoja, nes jos muzikinis skonis išlavintas, labai dažnai mūsų nuomonės apie atlikėjus sutampa. Man visada būdavo įdomu sužinoti, kaip žmogus tampa geriausiu savo srityje, ko tam reikia. Klausydamasis muzikos kūrinių dar vaikystėje, jausdavausi lyg užburtas. Norėdavau išmokti groti taip pat gerai, kaip didieji muzikai. Besimokydamas Varšuvoje ir ten gavęs premiją, nusipirkau labai gerą garso aparatūrą ir šimtus kompaktinių muzikos diskų, koncertų vaizdo įrašų – norėjau išgirsti kuo daugiau gerų atlikėjų. Veržimasis viršūnės link man lyg savaime suprantamas. Po kelerių metų studijų Varšuvoje, pajutau, kad man ir ten pasidarė per ankšta. Taip atsidūriau Niujorke.

- Lietuvoje vis dar gyvuoja toks menininko įvaizdis – tai visiškai nuo realybės atitrūkęs žmogus, apdriskusiu, nutysusiu megztiniu, nesugebantis iš meno išgyventi ir tuo besididžiuojąs. Žiūriu į jus ir matau pasitempusį jauną vyrą, nesukeliantį gailesčio jausmo, žinau, kad pats organizuojate ne tik savo koncertus, bet ir albumų leidybą. Ar jūs iš kitokio molio?

- Pasaulyje menininko, nemokančio įsijungti dujinės vyryklės įvaizdis, jau seniai pamirštas. Manau, šių dienų menininkas turi turėti tam tikrų būtiniausių gebėjimų – mokėti atsakyti į elektroninius laiškus, susirasti reikalingą informaciją internete. Tačiau matau, kad kūryba ir veiklos vadyba yra labai skirtingos veiklos ir geriausia, kad jų nereikėtų derinti. Pradėjęs dirbti su muzikiniu kūriniu nenori skaičiuoti laiko, norisi pasineri į kūrybinį procesą visa galva.

Organizacinė veikla trukdo susikaupti, atima brangų laiką. Šokinėti nuo vieno prie kito yra labai sunku. Kūryba man panaši į laužo įdegimą – iš pradžių jį labai sunku įkurti, bet, kai liepsna stipri, pakanka porą malkų įmesti ir jis dega, liepsnoja toliau ir skleidžia šilumą.

- Vienas nekvailas žmogus yra sakęs: „Jei žmogus turi 1% talento ir dar prideda 99% darbo, jis gali pasiekti aukščiausių rezultatų“. Pritariate tam? Ar daug prakaito išliejate grodamas?

Kasparas Uinskas
Kasparas Uinskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Ne, šiai formulei nepritariu. Žinoma, reikia labai daug dirbti, bet vieno procento talento tikrai nepakanka. Talento procentais tikrai neįvertinsi. Net ir talentingi žmonės ir jų talentai labai skirtingi, kiekvienas jų turi savo stipriąsias ir silpnąsias vietas. Kai kurie atlikėjai fantastiškai groja solo fortepijonu, bet labai silpnai tai daro grodami su orkestru. Atrodytų, paradoksas, juk solo groti yra sunkiausia. Vienų yra fenomenali atimintis, kitų – ne, bet ir jie gali kurti stebuklus. Talentas žmogui suteikia tam tikros energijos, kuri jį tarsi stumia vis į aukštesnį lygį.

Darbas padeda atskleisti talentą, bet vien darbu užkopti į muzikos Everestą, manau, neįmanoma. Juk daug genijų pasakoja dirbę lyg apsėsti, o paskui negalėję patys patikėti tuo, ką sukūrė, o tai yra didžiąja dalimi talento, bet ne darbo rezultatas. Dirbk nedirbęs – kai kurių genijų talentams niekada neprilygsi. Talentas tarsi atveria duris, už kurių nutiesta platforma darbui. Kita vertus, be darbo talentą lengvai galima prarasti, palaidoti jį.

- Konkurencija egzistuoja visose veiklos srityse. Konkuruojama tik talentais ar pasitelkiami ir nesąžiningi konkurencijos būdai? Ar tam turi įtakos daugelį sričių užvaldžiusi reklama?

- Konkurencija milžiniška. Informacijos gausa apie viską – didžiulė. Kaip iš viso srauto atsirinkti tai, kas tikrai vertinga, o be ko gali laisvai apsieiti? Panašiai yra ir muzikų pasaulyje. Atlikėjų daug, informacijos apie juos – taip pat. Iš masės ne visada išsiskiria tie, kurie to būtų verti. Muzikiniame pasaulyje veikia tie patys dėsniai – labiau žinoma ir paklausu tai, kas išpopuliarinta, išreklamuota. Net talentingiausias menininkas, jei jo neišreklamuos, gros trims žmonėms salėje.

- Lietuvoje, siekdami populiarumo, kai kurie klasikinės muzikos, baleto šokėjai dalyvauja įvairiuose televizijų rengiamuose šou, tampa pramoginių renginių komentatoriais, žiuri komisijų nariais. Nenorite pasitelkti tokio greito būdo išgarsėti?

- Esu sulaukęs tokių kvietimų, tačiau atsisakiau. Kai menininkas dalyvauja televizijos šou, jis visuomenei tarsi pasiunčia klaidinančią žinią. Dažnai tai labai lengvo, pramoginio turinio laidos ir savo dalyvavimu menininkas tarsi paliudija visuomenei apie tokios laidos kokybę, vertę, uždeda jai kokybės ženklą. Mažiau išprususiam žmogui gali pasirodyti, kad ta laida ir yra tikroji kultūra, menas, rimtas reikalas, viskas, kas geriausia. Televizijos, siekdamos reitingų, dirbtinai konstruoja apsižodžiavimusi, ten daug surežisuotų situacijų, apgaulės, kuria žmonės tiki lyg tai būtų tiesa.

Televizijų kartelė nuleista labai žemai. Buvusi žiniasklaidos funkcija iš dalies lavinti, šviesti žmonės – dingo. Yra tik vienas kitas visuomenę lavinantis televizijos projektas, pavyzdžiui, kai populiarinamas operos žanras laidoje „Triumfo arka“, bet dauguma laidų nevertos, kad jose dalyvautų klasikinio meno kūrėjai, kurie dirbtinai ten mėgina atrodyti „kieti“, jaunatviški. Visa tai turi blogą prieskonį. Lenkijoje neįsivaizduojama, kad klasikinio meno atstovas dalyvautų abejotinos vertės pramoginėse laidose. Kita vertus, negali vien kritikuoti taip besielgiančių – tai parodo mūsų visuomenės bėdas ir valstybės požiūrį į meninikus ir tai, ką jie priversti daryti dėl materialinių sumetimų.

- Būti populiariam labai padeda turima charizma, bet jos nenusipirksi. Jei jos nėra, kai kas siekia susikurti lengvai atpažįstamą įvaizdį.

- Aš kol kas nieko ypatingo nedarau – yra taip, kaip yra. Ar turiu charizmos, galėtų pasakyti klausytojai. Tačiau sutinku – atlikėjas turi traukti dėmesį.

- Kaip formuojate repertuarą, juk negali būti, kad bent šiek tiek nepataikautumėt mums, klausytojams, nes juk vis tiek žinote, kad dauguma mūsų apsidžiaugtume išgirdę Štrauso valsus ar Bethoveno „Elizai“?

- Anksčiau maniau, kad atlikėjas turėtų rinktis tai, kas jam artimiausia, nes, jei jis darys tai, kuo tiki, sugebės lengviau paskui save vesti klausytojus, užkrėsti juos mėgiama muzika. Bet... dabar matau – egzistuoja realybė, su kuria nepakovosi. Šį sezoną buvau parengęs muzikinių šedevrų programą, bet mačiau, kad kai kurie jų klausytojams nedaro tokio įspūdžio kaip man, nes yra kūrinių, kurių grožis atsiskleidžia tik ne vieną kartą jų paklausius. Dabar galvoju ir apie muzikoje mažiau išprususius žmones ir tai, kas jiems labiau patiktų.

Kai kurie klasikos kūriniai yra tapę pasaulio šlageriais, pavyzdžiui, L. Bethoveno „Mėnesienos sonata“ – tai absoliutus šlageris ir tai tikrai nereiškia, kad tai bloga muzika – tai genialaus kompozitoriaus genialus kūrinys. Bėda ta, kad mes, muzikai, kartais patys iš kažkokio snobizmo prisiekiame esą grosime rimtesnę muziką už klasikos kūrinius, tapusius šlageriais. Dabar derinu tai, kas patinka man su tuo, kas patinka klausytojams. Mano programos pagrindą sudaro muzikos romantikų F. Šopeno, S. Rachmaninovo, A. Skriabino, P. Čaikovskio, R. Šumano kūriniai.

- Pianisto turtas yra jo pirštai. Kaip juos saugote? Kokių darbų vengiate?

- Nesirenku tokių sporto šakų, kurios galėtų būti potencialiai mano rankoms pavojingos. Kažkada labai mėgau žaisti krepšinį, bet atsisakiau, nes gaudant kamuolį visda egzistuoja rizika susižeisti pirštus. Norėdamas palaikyti fizinę formą, lankau sporto klubą.

- Kokių kuriozų esate patyręs koncertų metu?

Kasparas Uinskas
Kasparas Uinskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

- Pasitaiko visko. Praėjusiais metais grojau su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Bethoveno Penktąjį koncertą fortepijonui „Imperatoriškasis“, didingą, labai gražų kūrinį. Koncerto dieną su imperatoriška, pakilia nuotaika sėdau prie instrumento. Koncertas prasideda galingu akordu - lyg tai atsidaro rūmų vartai ir tada - įstoja pianistas. Pačiomis pirmosiomis minutėmis pradėjus groti, jaučiu - viename iš klavišų trūko styga. Sutrikau, bet nenustojau groti tikėdamasis, kad styga man netrukdys, ignoruosiu ją, apseisiu. Bet tai buvo nata, kuri labai dažnai kartojosi, o styga vis labiau atsileidinėjo, skambėjo tragiškai – viskas žvangėjo, barškėjo. Sugrojęs kūrinio pirmąją dalį, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kas atsitiko. Laimei, buvo derintojas. Vėl pakartojome visą pirmąją dalį iš naujo.

- Dauguma muzikų, kuriuos suradote ir pristatėte su „Naujosios muzikų kartos“ ženklu, buvo rusai. Lietuvoje šiuo metu tai nemadinga, visi dairosi kuo toliau į vakarus ir ignoruoja beveik viską, kas vyksta Rusijoje.

- Mano vaikystės dešimtmetis prabėgo sovietmečiu. Moku kalbėti rusiškai, nors daugiausia tenka bendrauti anglų kalba. Rusų muzikos mokykla visą laiką buvo labai stipri, gilios tradicijos. Niujorko Džiuljardo muzikos mokykloje, kur mokiausi, labai daug dėstytojų buvo išeiviai iš Rusijos. Puikios rusiškos klasikinės muzikos mokyklos puoselėtojai dabar pasklidę po visą pasaulį. Ir mūsų surasti jaunieji talentai rusai suvažiavo iš viso pasaulio, iš Rusijos – vienintelis Miroslavas Kultyševas, gyvenantis Sankt Peterburge. Smuikininkas Aleksandras Gilmanas gimęs Vokietijoje, tačiau jis žydų kilmės rusas. Iš kur žmogus, mums nesvarbu, svarbu, kad atitiktų mūsų keliamus profesinius kriterijus.

- Ko galime tikėtis iš jūsų artimiausioje ateityje?

- Šis muzikos sezonas buvo labai intensyvus. Grojau R. Šumano koncertą su orkestru, grojau solo rečitalius ir Lietuvoje, ir užsienyje. Užsimezgė labai graži pažintis su smuikininku A. Gilmanu – grojome duetu Lietuvoje ir sulaukėme keletos pasiūlymų koncertuoti drauge užsienyje. Kitą sezoną vėl grosiu kartu su Valstybiniu simfoniniu orkestru. Ruošiu naują solo programą. Norėčiau, kad mūsų įstaigos „Naujoji muzikos karta“ festivalis, vykęs pernai vasarą Vilniuje, taptų kasmete tradicija, tačiau šią vasarą – darome pertrauką.

- Kai pasaulio piliečio akimis žvelgiate į Vilnių, jis jums labiau panašus į pasaulio užkampį, kultūros provinciją ar visgi regite jį kaip vieną iš visaverčių Europos sostinių?

- Vilnius labai gražus, žavingas savo architektūra, žaluma. Tačiau muzikinis gyvenimas – skurdokas, gan vangus, trūksta gerų salių, gerų instrumentų ir gerų sąlygų muzikuoti. Tačiau kai kurios iniciatyvos teikia vilties, kad kultūrinis gyvenimas Vilniuje bus aktyvesnis. Džiugina mecenatų Viktoro ir Danguolės Butkų iniciatyva pastatyti modernaus meno centrą. Jie pirmieji ėmėsi užpildyti mecenavimo spragą Lietuvoje, nes čia vis dar vyrauja požiūris – aš duosiu, bet kas man iš to. Metas suvokti, kad be kultūros neišgyvensime, tai esminis dalykas be kurio šalis apskritai negali egzistuoti ir kurti savo identiteto.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

J. Valančiūnas paviešino nuotrauką su naujagimiu sūnumi

Žinomas krepšininkas Jonas Valančiūnas su žmona Egle neseniai susilaukė sūnaus Tauro. Žinoma...

Policija ieško į susišaudymą Vilniuje, kaip įtariama, įsivėlusio O. Pikul-Jasaitienės brolio (67)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis,...

Vaizdo klipo Los Andžele filmavimams besiruošianti N. Šiaudikytė atskleidė intriguojančius užkulisius (9)

Neringa Šiaudikytė , kuri šiuo metu intensyviai ruošiasi vaizdo klipo filmavimui Los Andžele,...

E. Sebrova tapo internetinių piktadarių auka (37)

Pirmadienio vakarą Eleonora Sebrova savo „Instagram“ profilyje pranešė, jog jos feisbuko...

Lietuvos krepšinio rinktinės kadidatas E. Bendžius tapo tėvu (12)

27-erių krepšininkas Eimantas Bendžius su žmona Indre sulaukė gandrų. Šia žinia...

Top naujienos

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (7)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (81)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (284)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

„WikiLeaks“ atsisakė publikuoti slaptą informaciją apie Rusijos valdžią (22)

Pačiame pernykštės JAV prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje nutekintą medžiagą...

Išnarpliojo, ką slepia politikų apranga

Statistinis šiuolaikinio politiko portretas – vidutinio amžiaus vyras, vilkintis kuklų,...

„Oze“ vietoj „Prismos“ įsikurs „Maxima“ (23)

Lietuviškas prekybos tinklas „ Maxima “ laimėjo derybas dėl iš Lietuvos pasitraukusio prekybos...

Policija ieško į susišaudymą Vilniuje, kaip įtariama, įsivėlusio O. Pikul-Jasaitienės brolio (67)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis,...

Niekada nesiskolinusią moterį užgriuvo solidi skola (4)

Viena Raguvėlės miestelio gyventoja gyvena kaip ant adatų. Dar liepos pabaigoje ji gavo...

Bankas įspėja – daliai klientų paslaugų įkainiai didės (122)

Pristatant šiemetinę naujovę – pagrindinių bankinių paslaugų krepšelį – buvo žadama, kad...

„Via Baltica“ rekonstrukcija: kelininkai ir gyventojai iškasė karo kirvį (34)

Planas rekonstruoti „ Via Baltica “ kelyje esančias sankryžas sukėlė didelį kai kurių...