Šio straipsnio herojus naujienų portalui DELFI pasakojo, kad apkūnus buvo nuo 12 metų. „ Svoris palaipsniui kilo. Iš pradžių buvau tik apkūnus, po to – nutukimas, dar vėliau – aukštesnio laipsnio nutukimas. Aukščiausią svorio tašką pasiekiau, atrodo, 12 klasėje. Tada man buvo 18 metų. Svėriau 134,8 kilogramo“, – savo istorija dalijosi Lukas.

Vaikinas mano, kad to priežastis – tikrai ne genuose. Pašnekovas juokauja, kad jo giminėje iš tėčio pusės liekna nebuvo tik močiutė. „Mažai judėjau, neturėjau jokios aktyvios veiklos ir tiesiog valgiau. Kaip ir dauguma apkūnių žmonių. Žmonės šiaip sau storėja retai“, – svarstė marijampolietis.

Vieną dieną jam į galvą šovė mintis. „O kas būtų, jeigu aš atrodyčiau kitaip?“, – paklausė savęs Lukas. Praėjus savaitei po šios minties jis nusprendė pradėti pokyčių programą. Kaip tik buvo užsidirbęs pinigų, tad užsisakė treniruoklį ir palaipsniui pradėjo rūpintis mityba.

„Pradėjau valgyti mažiau. Visko kardinaliai keisti vienu metu nenorėjau, nes žinojau, kad bus labai sunku ir nebuvau tikras, ar patempsiu. Pradėjau mažinti porcijas, atsisakiau tokių dalykų kaip batonas, cukrus. Praėjus savaitei pastebėjau, kad skrandis pasidarė lyg ir mažesnis. Pradėjau valgyti tik sveiką maistą. Mėsos valgydavau labai mažai. Duona mano racione irgi tapo labai reta. Valgiau daugiau žuvies, daržovių. Taip ištempiau septynis mėnesius. Per juos mėnesius pavyko atsikratyti 59 kilogramų“, – rezultatu džiaugėsi pašnekovas.

Vaikinas sporto klubo nelankė, į asmeninius trenerius pagalbos ir patarimų nesikreipė. Kaip pats sako, net sportu jo mankštą būtų sunku pavadinti: „Sportuoti nelabai turėjau galimybės, o bėgioti buvo gėda, nes kompleksavau dėl svorio. Nusprendžiau, kad užteks namie mankštintis. Kiekvieną dieną – nuo pusvalandžio iki valandos. Darydavau elementarius pratimus: atsilenkimus, pritupimus, šokinėjau per virvutę ir panašiai“.

To užteko, kad kas mėnesį dingtų po 8-9 kilogramus antsvorio. „Daug kas netiki, kad man taip pavyko, bet yra liudininkų. tėvai, artimieji matė visą procesą, – DELFI sakė L. Jaukša. – Žmonės, kurie ilgai nematė manęs, iš karto net neatpažįsta. Tik po to atsimena iš veido ir klausia, kaip taip įmanoma“.

Ar nebuvo sunku psichologiškai? „Būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kad palūšiu. Atrodydavo, kad sena gyvensena ir seni įpročiai traukia atgal. Bet žinojau, kad judu savo tikslo link, todėl nepasidaviau.

Jau praėjo lygiai metai, kai Lukas džiaugiasi savo nauju kūnu. Nors svoris palaipsniui šokinėjo, tačiau 80 kilogramų ribos nebepasiekė. Vaikinas sustoti nežada: „Supratau, kad reikia kažkuo užsiimti ir toliau. Jei svorį numečiau, dar nereiškia, kad viską pasiekiau. Prieš savaitę susidariau planą 2 mėnesiams. Pradėjau bėgioti, kilnoti svarmenis. Jei pasiekiau vieną dalyką, galiu ir daugiau daryti su savo kūnu“.

Svarbiausia, anot jo, gerai pasiruošti psichologiškai ir nusiteikti. Nors ir skamba banaliai, anot Luko, „reikia motyvacijos, kad tau to tikrai reikia. Vieni tai daro įsimylėję, kiti dar dėl kitų priežasčių. Aš svorį mečiau ir dėl savęs ir dėl kitų. Pagalvojau, kad gal pagaliau ir aš save pamilsiu. Savęs iki tol aš nemylėjau. Matydavau, koks esu aš. Kokie yra kiti. Tai mane ir paskatino“.

Šiandien vaikinas džiaugiasi savo atvaizdu veidrodyje: „Pagaliau jaučiuosi toks, kaip ir visi kiti. Nebesijaučiu prastesnis. Taip jausdavausi seniau“.

Savo pokyčių programą Lukas pradėjo 2013 lapkritį, o 2014 gegužę jau svėrė 76 kilogramus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (566)