Pavasarį dukros susilaukusi A. Grigorian: labai trūksta vieno žmogaus

 (5)
„Tiesiog labai myliu savo šeimą ir darbą, tuomet visa išeina savaime. Žinoma, įdėjus daug pastangų“, – į klausimą, kokia filosofija vadovaudamasi gyvenime siekia karjeros ir santykių pilnatvės, atsako viena talentingiausių šiuolaikinės operos solisčių Asmik Grigorian. Pastarieji metai išskirtinio žavesio moteriai išties permainingi. Po skausmingų praradimų ir džiaugsmingų naujienų, moteris jau grįžta į sceną Stokholme, o balandžio mėnesį ją galės išvysti ir Lietuvos publika Vilnius City Operos „Manon Lesko“ spektakliuose.
Asmik Grigorian
© P.Gasiūno nuotr.

Pastarąjį kartą kalbėjome prieš daugiau nei metus, 2015-ųjų žiemą. Prabėgęs laikas į gyvenimą atnešė daugybę patirčių – koks jis buvo Jums?

– Nuo 2015-ųjų žiemos iki dabar mano gyvenime įvyko du labai dideli įvykiai. Jų šešėlyje liko visi darbai, nors šių buvo tikrai nemažai. 2016-ųjų kovą išėjo vienas brangiausių man žmonių, mano tėtis (garsus operos solistas Gehamas Grigorianas, aut. past.). O tų pačių metų rugpjūtį gimė dukrytė.

– Eidamas per gyvenimą žmogus vieną po kito verčia savo kuriamos knygos puslapius ir skyrius. Kaip pavadintumėte dabartinį gyvenimo puslapį?

– Kadangi knygos nerašyčiau ir nerašysiu, pavadinimų neturiu. Šiuo gyvenimo etapu vyrauja visiška pilnatvė, tik labai trūksta vieno žmogaus... Labai.

Asmik Grigorian
Asmik Grigorian
© P.Gasiūno nuotr.

– Kas Jums gyvenime buvo tėtis? Ko Jus išmokė?

– Tėtis man visada buvo ir yra šviesa, laimė, džiaugsmas, gyvenimas, absoliutus autoritetas. Jis mane išmokė, kad svarbiausia gyvenime būti žmogumi, nepriklausomai nuo to, kokioje situacijoje atsiduri. Jis mane išmokė orumo, kilnumo ir gebėjimo mylėti gyvenimą kiekvieną akimirką. Labiausiai įstrigo į atmintį jo frazė: „Gyvenimą reikia nugyventi taip, kad žmonės tardami tavo vardą šypsotųsi!“ Tėčio buvo labai daug visame kame, todėl be galo trūksta jo visur – jo energijos, šypsenos ir kartais patarimo.

– Sugrįžkime į vaikystės metus. kaip prasidėjo Jūsų meninis kelias?

– Kadangi su menu esu susijusi nuo gimimo ar net iki jo, tai labai sunku pasakyti, ką pati pasirinkau, o ko ne. Matyt, pradžia buvo baletas. Deja (ar ačiūdie), viskas baigėsi stojamaisiais egzaminais.

– Kuo dar norėjote tapti jaunystėje, jei ne operos soliste?

– Iš visų milijono norų, kuo norėjau tapti, rimčiausias turbūt ir buvo balerina.

– Esate minėjusi, kad 2004-aisiais suvokėte norinti būti operos solistė – viduje tarsi kažkas lūžo ir pajutote, kad tai Jūsų kelias, Jūsų troškimas. kaip apsisprendėte?

– Tai buvo mano pirmas sceninis darbas „Don Žuanas“. Jame atlikau Donos Annos vaidmenį. Man tiesiog be galo pasisekė, kad spektaklį režisavo vienas šviesiausių mano sutiktų žmonių Jonathanas Milleris.

Šiandienos akimis žiūrint, anuomet buvau sukaustyta baimės pasirinkusi tėvų profesiją, man be galo reikėjo žmogaus, gebančio parodyti, kad aš galiu būti kitokia nei tėvai, kad mano opera gali būti kitokia. Apskritai man gyvenime labai pasisekė su režisieriais. Vėliau sutikta Dalia Ibelhauptaitė dar labiau išlaisvino mano individualumą. Nors apie Dalią būtų galima kurti atskirą temą. Šiandien ji – viena artimiausių mano draugių. Ją sekė daug garsiausių šiandienos režisierių, juos laikau savo mokytojais.

Asmik Grigorian ir Vasilijaus Barchatovo vestuvių akimirkos
Asmik Grigorian ir Vasilijaus Barchatovo vestuvių akimirkos
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Operos solisto kelias reikalauja ilgo darbo, repeticijų, atsidavimo, kelionių, gyvenimo kompromisų. ar sunkiais momentais nesinorėjo bėgti nuo savo profesijos?

– Ši profesija išties reikalauja daug pasiaukojimo, bet, matyt, kaip ir bet kuri kita, jei dirbi visa širdimi.

Kaip kiekvienai gyvai ir mąstančiai būtybei, visokiausių abejonių retsykiais kyla, bet aš vis labiau myliu savo darbą.

– Praėjusį pavasarį Londono „Savoy“ viešbutyje skelbiant operos „Oskarų“ laimėtojus skambėjo Jūsų vardas – gavote geriausio jaunojo solisto „Oskarą“.

– Na, jei atvirai, niekada nesureikšminu apdovanojimų – nei statulėlių, nei statusų. Man didžiausias prizas yra tuomet, kai publika lieka patenkinta mano darbu, kai kolegos mėgaujasi buvimu kartu ant scenos, kai pati jaučiu, kad spektaklis pavyko, nors tai būna labai retai (šypsosi). Bet šįsyk viskas buvo truputėlį kitaip... Tik per „Facebook“ sužinojau esanti nominuota, o kad laimėjau apdovanojimą, man parašė buvęs mano tėčio agentas. Ir pridūrė, jog tėtis dabar labai manimi didžiuotųsi. Tada viskas stipriai apsivertė: išties supratau tokių apdovanojimų reikšmę tėvams, artimiesiems ir žmonėms, kurie vertina ir mėgsta mano veiklą. Gavusi daugybę nuoširdžių ir šiltų sveikinimų suvokiau, kad tai tikrai yra svarbu vien dėl jų.

– Įkūnijote daugiau nei 45 garsiausius operos vaidmenis, tarp jų Manon Lesko operoje „Manon Lesko“, Leonorą operoje „Trubadūras“, Madam Baterflai ir daugybę kitų. kurie vaidmenys Jus atskleidė ir išlaisvino kaip kūrėją?

– Absoliučiai visi!

– Į kokią operos moterį manote esanti panaši?

– Į visas ir kartu nė į vieną. Norint tinkamai atlikti vaidmenį, reikia jį priartinti prie savęs, taip pat ir pačiai ko nors išmokti iš personažo.

– Kokį vaidmenį rengiate šiuo metu?

– Dabar mokausi kompozitoriaus Umberto Giordano operą „Fedora“. Labai bijau, nes kūrinys išties sudėtingas ir tai pirmas mano pasirodymas po gimdymo. Per premjerą tikiuosi dar maitinti dukrytę, todėl tikrai bus nelengva. Kankina daug baimių, tačiau viliuosi, kad viskas seksis puikiai.

– Jūs visada buvote drąsi ir gyvenimo iššūkius tvirtai atlaikanti asmenybė – kokių pastangų reikia siekiant suderinti motinystę ir operos artistės karjerą? Juk labai greitai grįžtate į sceną.

– Manau, yra solisčių, kurios greičiau už mane šoka į darbų sūkurį, bet labai norėčiau, kad laiko būtų daugiau. Jei dar ryšiuosi gimdyti, atostogausiu tikrai ne trumpiau nei metus! Svarbiausia nelaukti, kol ateis laikas, kai jau manysi, kad gali šias sritis suderinti. Taip nebūna. Atsiradus vaikui, atsiranda ir jėgų, ir galimybių. Žinoma, būtinai reikia žmogaus, kuris visada yra šalia tavęs. Šiuo metu su manimi visur keliauja vyro mama. Mums visiems tai nemažas iššūkis, bet juk smagu!

Pavasarį dukros susilaukusi A. Grigorian: labai trūksta vieno žmogaus
© R. Baltakio nuotr.

– Jūsų dukrelė Lėja pradėjo keliauti nuo pirmų gyvenimo savaičių. kaip ji jaučiasi keliaudama? Ar manote, kad kelionės suformuos kitokius vaiko pojūčius?

– Kol kas sunku spręsti, patinka jai kelionės ar ne, bet aš manau, kad vaikui patinka visur, kur yra mama šalia, kur supa mylimi žmonės. Kelionės, žinoma, duoda gerokai platesnį požiūri į pasaulį, o išsaugoti savo šaknis, pagarbą ir meilę savo šaliai jos tikrai netrukdo – man tai labai stipriai įdiegė tėtis, mama taip pat.

– Gal pamenate širdžiai mieliausią komplimentą, išgirstą po spektaklio?

– Jų būta tikrai nemažai, žinoma, man visuomet brangiausi tėvų komplimentai, nes jie yra ypač reti. Taip pat esu gavusi laišką iš jau anapilin išėjusio puikaus tenoro ir mokytojo Jono Antanavičiaus. Jame buvo neapsakomai daug šiltų žodžių apie mano pasirodymą operoje „Traviata“. Matyt, šis laiškas labiausiai įstrigo, nes buvo pirmas! O užsienyje labai populiaru būtent siųsti laiškus. Žmonės dar prideda nuotrauką ir voką su atgaliniu adresu, kad jiems pasirašytum ir išsiųstum. Stengiuosi atsakyti į visus laiškus.

– Ar žiūrite operą kaip žiūrovė? Į ką atkreipiate dėmesį?

– Tai labai retas atvejis. Nedažnai kyla noras klausytis operos iš šalies. Kai yra laisvo laiko, norisi pailsėti nuo jos. Tačiau kartais tenka. Tuomet klausymu to nepavadinčiau, nes vis vien automatiškai dirbu drauge su atlikėjais.

– Kokį kūrinį neseniai matėte?

– „Pelėjas ir Melisanda“ Vilniuje ir Ciuricho operoje. Tiesa, ką tik buvau „Toskoje“ Paryžiaus Bastilijos operoje.

– Ar muzika kelia Jums prisiminimų? Kokių?

– Labai daug, ypač vaikystės prisiminimų. Ausyse man visada skamba ir skambės tėvų balsai. Todėl šiuo metu apskritai labai sudėtinga klausyti operos – visur girdžiu tėtį.

– Kokios melodijos dabar groja Jūsų namuose?

– Vaikiškų žaislų kvailos muzikėlės (šypsosi).

– Ar dainuojate prie dukters? Arba jai?

– Ne.

– Kaip pailsite nuo darbų, rutinos, įtampos, kas padeda susigrąžinti prarastas jėgas?

– Buvimas šalia mylimų žmonių, vaikų, taip pat dievinu pirtį ir masažą.

– Kaip Jūs pavadintumėte savo drabužių stilių? Ar daug dėmesio skiriate aprangai ir makiažui?

– Niekada per daug dėmesio neskyriau ypatingam savo stiliui kurti. Anksčiau mėgdavau turėti daug drabužių ir dažnai kaitalioti įvairius stilius, todėl apdarus pirkdavau pigesnius, o šiuo metu norisi turėti kelis, bet labai patinkančius daiktus. Mėgstu mažas vietos dizainerių parduotuves. Bet aš tikrai nesureikšminu to. Mano stilius dažnai keičiasi priklausomai nuo nuotaikos. Su makiažu irgi panašiai – anksčiau mėgdavau daugiau makiažo priemonių naudoti, o dabar atėjo nesidažymo periodas. Kažkaip nebepatinka – sendina (juokiasi). Norisi tiesiog prižiūrėti odą ir minimaliai paryškinti bruožus. Skonis – toks dalykas, kurį arba turi, arba ne. Vieniems tai duota, kitiems ne, bet gerą skonį galima ugdyti. Ir šiais laikais tikrai ne bėda neturėti savo skonio – tuomet svarbu tiesiog pasikliauti profesionalais.

Asmik Grigorian ir Vasilijaus Barchatovo vestuvių akimirkos
Asmik Grigorian ir Vasilijaus Barchatovo vestuvių akimirkos
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs kasdien vilkite vis naują sceninį kostiumą. kas yra geras scenos drabužis?

– Sceninis kostiumas yra visai kas kita negu gyvenimas... Geras spektaklio rūbas yra tas, kuris tau padeda būti ne Asmik, o tuo personažu, kuriuo turi tapti. Kartais jis būna labai nepatogus, bet turi iškęsti, jei to reikalauja vaidmuo!

– Ar laikote save emocinga? Kokios emocijos Jums pačios svarbiausios?

– Mane galima būtų vadinti panele emocija (šypsosi). Visos emocijos man nesvetimos, kai kurias iš jų stengiuosi puoselėti, kai kurias tramdyti.

Šis interviu buvo išspausdintas žurnale „L‘Officiel Mada“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvos įžymybės

Malaizijoje viešėjusi I. Stumbrienė pademonstravo tobulą kūną ir maudomukų kolekciją (179)

13-ąsias vestuvių metines Inga ir Aivaras Stumbrai su vaikais atšventė egzotiškoje Malaizijoje.

M. Katleris sukūrė savo vasaros hito versiją: parodijavo M. Pundziūtės vaizdo klipą (8)

Humoristas Mantas Katleris su kolega Mantu Bartuševičiumi nufilmavo vasaros hitu spėjusio tapti atlikėjos Monique dainos „Palauk dar” vaizdo klipo parodiją.

A. Douka pasidalino akimirka iš vestuvių su Š. Jasikevičiumi: nuotrauka griebia už širdies (49)

Praėjusį savaitgalį Graikijoje krepšinio treneris Šarūnas Jasikevičius vedė savo gyvenimo meilę ir savo vaikų mamą Anną Douką. Iki šiol šventės akimirkomis pasidalino tik Š. Jasikevičiaus bičiuliai, tačiau ilgai laukti neteko: trečiadienio vakarą jaunosios "Instagram" paskyroje pasirodė už širdies griebianti vestuvių akimirka, kurioje užfiksuota visa Jasikevičių šeima.

K. ir D. Zvonkai vestuvių metines atšventė toje pačioje vietoje kaip ir kasmet: mes kaip niekad laimingi (74)

Liepos 26-ąją Katažina ir Deivydas Zvonkai švenčia savo vestuvių metines. Šįkart poros tradicinę nuotrauką papildė mažieji dvyniai.

Šeimos pagausėjimo sulaukęs D. Siaurusaitis parduoda namą (45)

Neseniai šeimos pagausėjimo sulaukę Džiugas Siaurusaitis ir Lina Rastokaitė-Siaurusaitienė parduoda namą, kuriame gyveno devynerius metus.
OKT teatras
W
HAMLETAS
2017 liepos 29 d. 21.30 val.

ŠOKIS DELHI premjera!
2017 rugsėjo 08 d. 19.00 val.
Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vestuvės“, pastatytas atsispiriant nuo vokiečių klasiko Bertoldo Brechto pjesės, tapo vienu sėkmingiausių pastarojo laiko OKT/Vilniaus miesto teatro pastatymų. Jau per pirmąjį sezoną „Vestuvės“ parodytos rekordiškai daug – net 50 kartų. 51-asis kartas aktorių laukė Sankt Peterburge rengiamo festivalio „Raduga“ scenoje.
Oskaro Koršunovo teatro vasara: vestuvės Sankt Peterburge, laidotuvės Madride
2017 birželio 20 d.