Standartinėje kultūros namų dydžio salėje rytinio davinio pavyzdžius išsidėsčiau nuošaliau. Mėgstu stebėti žmones. Likusias laisvas vietas skubiai užėmė atėjusi delegacija. Tuomet ant scenos ir užlipo panašia į aštuoniasdešimtųjų pavyzdžio mokykline uniforma dėvintis pirmūnas. Kelnės su kantu, batai nublizginti, akinukai spindi. Už jo nugaros išsirikiavo keturios merginos, labai svarbiais veidais.
Pamaniau, kas čia bus? Ir štai tas šaunuolis paėmė į rankas mikrofoną ir staiga - kad pradės nepertrūkstamą monologą! Pasirodo, virš mano ausies yra pakabinta gremėzdiška garso kolonėlė, iš kurios visas ant scenos sakomas žodžių srautas pasipylė tiesiai į mano kairiąją ausį. Visu garsumu. Ir tai pusryčiai???
Kol vyko vietinio meistro (virėjo?) tapybos darbų aukcionas ir merginos nešiojo pusryčiaujantiems pirkėjams hieroglifais išgražintus popieriaus ritinius, robotas su per dideliu švarku nei sekundei neužsičiaupė!
Pavydėtinas talentas. Trys žodžiai per sekundę! Jei ne grėsmė, kad garsiakalbis nuo krūvio ir informacijos gausos nusileis ant mano stalo, būčiau specialiai ilgiau pasimėgavęs tikro profesionalo darbu. Nors nesupratau nei žodžio. Antraip dar ir įsigijęs kokį darbą būčiau. Talentingas tas virėjas pasirodo esąs.
Dar viena maždaug 600 kilometrų diena. Kelias ilgas, Vagonetė rieda lėtai, nes vairuotojas visą laiką bando salono šildymo sistemas. Nieko jam nepavyksta: arba kaistam, arba šąlam. Plius dar snausti kartai pradeda. Tuomet vienas mūsų garsiau kažką pakalba, pakosėja - ir vėl gyviau, greitį net iki 80 km/h išvysto. Taip ir judam kreiseriniu greičiu.
Ir lietus pliaupia visą dieną, tačiau gamta aplinkui gražėja. Daug daugiau žalumos. Maždaug kas 50 kilometrų šalia kelio stovi keli vienas į kitą panašūs kompleksai su skirtingai veiklai skirtais pastatais. Beveik vienodo dydžio. Viename - tualetas, kitame - valgykla. Pirmasis visuomet švarus, išplautas. O prie įėjimo į jį, pažvelgęs į kabančias nuotraukas, gali susipažinti su šios dienos budėtojom - šaunuolėm.
Keturios raudonskruostės moteriškės, virš kurių ir kiek didesnis, sprendžiant iš žvilgsnio - labai rimtai į savo pareigas žiūrinčio vadovo atvaizdas.
Valgyklose tenka nusipirkti bilietą. Sumokėjęs vienai, žengęs žingsnį pirmyn, atiduodi bilietą kitai. Tuomet gauni skardinį padėklą su įdubomis. Kaip filmuose apie kalėjimus. Stovi į eilę ir krauniesi tiek, kiek telpa. Šis variantas geresnis. Nes būna, kad kai kur tau maistą dozuoja specialiai prie jo stovinti dama. O tuomet jau nepersivalgysi. Nors ir taip - užtenka.
Kuklios ir švarios valgyklos su nedideliu maisto pasirinkimu ir lėtai čia dirbančiais žmonėmis iš kaimo. Yra dar ir parduotuvė būtinoms reikmėms, kur šalia gėrimų, cigarečių ir atsuktuvų - iš šovinių gilzių sukonstruoti tankai bei lėktuvai. Kaži, jei tokį suvenyrą oro uoste rentgeno aparatas išvystų? Nemanau, kad tylėtų. Paskųstų.
Lyja be perstojo. Net Zou užvesta kalba apie futbolą nedžiugina. Jis, kaip tikras, klasikinis sirgalius, gali patarti bet kokiu klausimu ir labai karštai pradeda dėstyti, kodėl „Liverpuliui“ šis sezonas toks blogas.
Kinai seka visus svarbiausius Europos futbolo įvykius. Kartais savo sveikatos ir grėsmės karjerai sąskaita. Dėl laiko skirtumo, kuomet senajame žemyne, pavyzdžiui, prasideda čempionų lygos varžybos, čia būna jau trečia valanda nakties. Todėl tikri sirgaliai į darbą ateina lengvai mėtomi į šalis ir darbiniams reikalams sveikatos atsargų lieka ne kaži kiek.
Bet jie stengiasi. Dažnai netgi per daug. Štai vakar pakilau šeštą ryte, dieną pradėjęs ne pačiais gražiausiais žodžiais. Du veikėjai, ant tiesiai prieš mano langą esančio stogo, sumanė pradėti darbo dieną ir diskiniu pjūklu ėmėsi pjaustyti keramikines plyteles. Dalino jas pusiau ir klojo į atskirą krūvą. Nežinau. Gal čia besiskiriančios poros ar susipykusių draugų turtas? Bet kodėl taip anksti? Ir kas bus, jei jie susitaikys? Kitą rytą - klijuos?
„Xinyangas - labai mažas miestas, nieko ten ypatingo nebūna“,- apie dienos kelionės tikslą pasakoja Zou. „Ten tik keletas milijonų gyvena“ - numojo ranka Pekino gyventojas. Liūtis tokia, kad net jei po viešbučio langais būtų karuselės su drambliukais ir „citro“ automatais - vis vien į lauką neičiau.
Martynas Starkus, Xinyang
