Vienas populiariausių kinų automobilių modelių - „Jin Bei“ (tokia „Toyotos Hiace“ vietinei rinkai skirta versija) yra tai, ko ir tikėjausi. Vietos viduje - pakankamai, o dydis - kuklus. Išvaizda pati padiktavo jai vardą - Algio Greitai vieno iš personažų dažnai vartojamą žodį - „Vagonetė“. Skamba kažkaip kilmingai. Kaip turėtų būti.
Šalia siaurą gatvelę prie viešbučio užtvėrusio automobilio jau šypsosi ir mūsų naujasis draugas Zou, lydėsiantis kelionėje po šalį: „Lekiam, dar pavalgyti reikia suspėt. Kelias ilgas“. „Pavalgyti“ skamba neblogai, tad ragint nereikia. Juolab, kad rytinis eksperimentas pirmą kartą per daugiau nei savaitę buvo nesėkmingas. Kad daug nesitrintume gatvėmis, pusryčiams pasirinkome visai šalia viešbučio įsikūrusią maitinimo įstaigą. Pavadinčiau gal dar kitaip - „maitinimo punktą“. Trys stalai ir prekystalis, už kurio - sugluminta europiečių invazijos, baltai dėvinti moteris. Kad ne dažnas iš toliau atvykęs čia užsuka, supratau vėliau.
Atrodė, tokioje darbininkų užeigoje mūsų tai jau tikrai nenustebinsi niekuo. Todėl pasitikinčia savimi povyza bakstelėjau į dubenį balto, tirštoko skysčio, kiaušinį ir paplotėlį. Arbatos nebuvo, todėl atrodė, kad ta sriuba bus pats tas. Kiaušinis ir duona lyg ir pažįstamo skonio, bet srėbalas!.. Tikra bjaurastis! Paskutinį kartą tai jaučiausi, kai drauge su Kristupu Baubliu su kačių konservais eksperimentavome M-1 laikais. Šiltas vanduo praskiestas keisto skonio miltais. Ir jokių prieskonių. Kaip ir Vytaro pasirinktas tos pačios temperatūros skystis, kuriame plaukiojo tik trinti kukurūzai.
Nenuostabu, kad viso šio gėrio kaina nesiekė ir lito, tačiau viską suvalgyti buvo ne mūsų jėgoms ir auklėjimui. Todėl movėme lauk, protestuojančiai pardavėjai, šaukiančiai lyg ant nevalgių vaikų darželyje, rodydami į laikrodžius. Suprask, viskas labai skanu, bet, deja, turime staiga atsiradusių neatidėliotinų reikalų. Žinoma, kad dar grįšime.
Sako, Pekine automobilių daugiau, nei gyventojų. Sprendžiant iš eismo gatvėse - gali būti. Gal jis ir ne toks chaotiškas, kaip Teherane ar Delyje, tačiau norint čia sau leisti skaityti laikraštį už vairo, reikia nemažai įgūdžių. Net tam tikrų orakulo sugebėjimų. Juk niekada negali žinoti, kada iš dešinės tau važiuojantis nuspręs staiga sukti į kairėje esantį posūkį.
Pats miestas tęsiasi apie 80 km, todėl per kamščius tenka brautis džiaugiantis, kad šiandien sekmadienis ir automobilių gatvėse palyginus nedaug. Judėti pirmyn ne sudėtingiau, nei po gero koncerto, žiemą išvažiuoti nuo „Siemens“ arenos. Tik ilgiau. Ir net patekus į užmiestį teko iš karto sustoti. Eismas užtvertas ne dėl avarijos ar kelio darbų. Tiesiog policija laukia, kol šiuo keliu pravažiuos kažkokia labai ypatinga persona.
Įdomu stebėti, kaip vairuotojai drausmingai, išjungę variklius, išlipa parūkyti ir visiškai nesijaudina dėl gaišaties. Bent jau to neparodo. Nebuvo nei vieno, kuris per šį laukimo pusvalandį lįstų į akis pareigūnui aiškindamas savo paties svarbą, sakydamas, kad „tų kitų tai gali ir nepraleist, bet aš tai ne jie. Man tai - reikia“. Dar keisčiau, kad nei vienas iš kantriai laukiančių neatleido policininko iš darbo. Tai jau naujiena, pasakyčiau. Visiškas neryžtingumas ir apsileidimas.
Tolstant nuo Pekino, vaizdai tampa niūresni. Gal dėl to kaltas vėluojantis pavasaris, šalia kelio, pilkame fone snaudžiantys industriniai vaizdai. Kalnai skaldos gamybai gramdomi čia pat, pakeliui, o vos pakrauti sunkvežimiai, sunkiai kopia į kalną.
Aišku, važiuodami panašiu greičiu, jie vis vien sumąsto pradėti lenkimo veiksmus. O tada jau - atia. Gali išlipti ir vestis savąjį automobilį už pasaitėlio. Nuo priešais stenančių daug neatsiliksi.
Todėl Taiyuanis mus priglaudė tik vidurnaktį. Kinijos anglies pramonės sostinė snaudė, bet nemiegojo - žmonės restoranuose prie stipresnio turinio „ryžinukės“ aptarinėjo naujausias žinias apie kaimynystėje vandens užlietą šachtą su daugiau nei šimtu ten įkalintų darbininkų.
Kinija keičiasi. Dar prieš kelis dešimtmečius ši informacija vargu ar patektų į viešumą. Dabar jau daug kas kitaip. Tik va „Facebook‘as“ blokuojamas. Gal ir gerai. Žmonės ne daug ką prarandą. Net jei tenka kentėti, kad nėra kaip visiems pranešti, jog „šiuo metu kasaisi.“
Martynas Starkus, Taiyuan
