Žemė čia - viena brangiausių pasaulyje, todėl pastatai dėl savo talpumo kovoja tįsdami. Į kai kuriuos net pažiūrėt staigiau baisu, atrodo vien nuo galvos pasukimo sukelto gūsio ims ir nukris. Su visais vandentiekio vamzdžiais išraitytais išorėje. O gyventi viršūnėje reiktų turėti ne tik pinigų, bet ir pašaukimą. Suspausti atrodo čia ir dviaukščiai tramvajai. Ir žmonės. Tačiau jei vienu metu iš savo aukštybių nusileistų visi kartu - vietos atsistoti Honkongo centre net ir viršsvorio nekamuojamiems gyventojams neužtektų. Čia net asmeninių automobilių važinėja vienetai - beveik vien tobulai veikiantis viešasis transportas.
Iš savosios salos į priešais esantį Honkongo centrą ryte persikėlėme keltu. Lyg ir nieko naujo Smiltinės eilėse leidžiantiems vasarą mūsiškiams, tačiau vis kitaip. Atstumas beveik identiškas, tik kaina pas mus aukštesnė. Reisas buvo užpildytas mažais, ne vyresniais, kaip 6 metų ekskursantais mėlynom uniformom ir juokingom skrybėlėm. Todėl jų skleidžiami decibelai lengvai užgožė variklių triukšmą, o auklėtojai mėgavosi atsiradusiomis minutėmis, kai net patys gyviausi turi ribotą pasireiškimo teritoriją.
Vis vien kažko trūko. Žuvėdrų! Jų čia - nei vienos. Ir sunku pasakyt, ar jų čia nėra, nes niekas nemaitina, ar nemaitina, nes jų nėra? Už šiukšlinimą Honkonge baudžia griežtai. Pavyzdžiui už atliekų mėtymą į vandenį numatyta beveik 2 tūkstančių litų bauda ir (o ne arba) pusė metų kalėjimo. Rezultatai akivaizdūs. Atvykdamas į tokį megapolį visuomet manai, kad žmonių gausa neišvengiamai palieka savo firminį ženklą, lyg indus ant stalo po Naujų metų šventimo. Tačiau yra ir išimčių. Honkonge vandens paviršius net laivais užpildytoje prieplaukoje - be plastikinių butelių ir sauskelnių.
Vienas įspūdingiausių reginių prasideda kiekvieną vakarą 8 valandą. Nuo Kowloon‘o prieplaukos, žiūrint tiesiai į Centrinį dangoraižių atviruką, jau sutemus ir įsižiebus reklamoms, prasideda „Šviesos simfonija“ (lazerių šou). Nesuvokiama, kaip jie tai sukūrė, bet viskas veikia. Skambant kiniškiems, kiek sumodernintiems muzikos garsams, dangoraižių spalvos pradeda keistis, mirksėti, lakstyti įvairiausiomis kryptimis. Viskas vyksta sinchroniškai ir preciziškai tiksliai.
Dešimt minučių gero reginio akims, jei vaizdo neužstoja koks stuobrys su maišeliu. Negali skųstis, žmonės čia kultūringi, vardan tokio vaizdo jau prieš valandą renkasi užsiimti vietas. Bet visur būna keistuolių su auklėjimo spragomis. Vos blykstelėjus pirmosioms šviesoms, improvizuotos tribūnos priekyje atsirado savo teises žinantis kinas, paskui kurį nepaleisdama rankos vilkosi mažytė žmona. Šalia dar ir sūnus, peraugęs savo tėvą jau prieš 10 metų, bet vis dar prilipęs. Tad visa ši darni šeima savo santykių laimę visiems prieš akis taip ir demonstravo viso šviesos technologijų pasirodymo metu, nekreipdami dėmesio į reikalavimus atsisėst.
Honkongas žavi. Azijos, Europos ir Amerikos katilas. Kartais atrodo, kad atsidūrei Majamyje, nors už kelių žingsnių - tikras Mumbajus. Ankšta, bet visi sugyvena: šalia prabangaus restorano - greitų užkandžių kišeninė virtuvė, o džiovintos žuvies turgus su visais savo kvapais prisiglaudęs prie elektroninių prekių parduotuvės. Ši naujais daiktais papildoma iš mūsų kaimynų buto 14 aukšte. Grįžtant į viešbutį teko eilėje prie lifto pastovėt.
Kameros jo viduje rodo, kas ten vyksta, tad belaukiant gali sau spoksoti į pakaušius arba gabenamus daiktus. Dažniausiai didelės vienodos dėžės į namus įnešamos, o ne atvirkščiai. Tad buvo įdomu, kas ten tokio viduje. „Telefonai“ - neslėpė šalia važiavęs krovikas. Nagingi kaimynai juos surenka ir pristato į šalia esančias krautuvėles. Patogu, transportavimo kaštams išlaidaut nereikia. Šioks toks pinigas lieka ir į namus šeimoms nusiųst.
Martynas Starkus, Honkongas
Oficialus kelionės tinklapis: www.pagamintakinijoje.lt
