Muzikinių realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyviams keletą mėnesių ir tėvą, ir motiną atstojo Marijus Berenis, tas pats skandalingasis „žasas“ Tru Sabaka.
Marius Berenis - Tru Sabaka, ŽAS
© DELFI
— Ko gero, ekrane matėme tik mažą dalį jūsų veiklos?

— Matėt tik nedidelę dalį susirinkimų. Su dalyviais praleisdavau visas darbo dienas. Buvau savotiškas tarpininkas tarp kūrybinės grupės ir šou dalyvių. Susirinkę aptardavome ne tik muzikinius reikalus, bet ir dalyvių buitinius poreikius. Radijo stotyje „Lietus“ kasdien vesdavau laidą, kur kalbindavau vieną iš dalyvių.

— Ar visuomet žemiški būdavo būsimųjų žvaigždžių norai?

— Jų pageidavimai įvairūs — pradedant gitaros stygomis, soliariumais, pramogomis ant ledo, vizitais į kiną, ir baigiant prabangesniais įgeidžiais... Kartais atrodydavo, kad tai, ko negalėjo turėti laisvėje, mėgino gauti čia. Apskritai žvaigždūnai nebuvo labai įnoringi.

— Kuo jie skyrėsi nuo savo pirmtakų?

— Į antrąjį šou susirinko žmonės, kurie žinojo, ko atėjo, kokiomis sąlygomis teks gyventi. Gal dėl to kilo mažiau nusiskundimų dėl uždarų patalpų, vienatvės stygiaus ir pan.

— Kas vadybininko darbe buvo sunkiausia?

— Atsisakyti asmeninio požiūrio. Turi likti nešališkas.

— Niekam iš dalyvių nejautėte simpatijos?

— Be abejo, jaučiau, bet, tikiuosi, neparodžiau.

— O dabar galite pasakyti, kieno pusėje buvo jūsų simpatijos?

— Nesakysiu. Išlaikiau tiek laiko ir dabar neišduosiu. Manau, geras vadybininkas, o tokiu noriu būti, turi dirbti su tais, kaip aš vadinu, savo vaikais. Jie man visi įdomūs, nežiūrint skirtingų jų charakterių ir muzikos stilių, o simpatijas ir antipatijas galima užglaistyti.

— Kurio muzikinis stilius jums buvo priimtiniausias?

— Namie klausau tokios muzikos, kokios niekas negrojo, — metalo. Man patinka rokas. Mane žavėjo labai gražus Agnės balso tembras, Merūno talentas, Radži charizma, Simonos kūrybingumas... Kiekvienas turėjo imponuojančių savybių.

— Kas jums buvo labiausiai netikėta?

— Nesitikėjau, kad liks būtent toks ketvertukas. Maniau, kad bent jau du žmonės bus kiti. Bet žinojau, kad publikos salėje ar interneto reakcijos skiriasi, nuo tų, kurie balsuoja telefonu. Spėdamas suklydau du kartus — iš dešimties kovų atspėjau aštuonias. Maniau, kad Ramunės ir Solveigos kova baigsis pastarosios naudai, nes ji spėjo suburti didesnį gerbėjų ratą. Laimėjo Ramunė. Vadinasi, žiūrovai greitai sugebėjo įvertinti gerą balsą.

Džiugu. Kitas atvejis — kai Merūnas rungėsi su Grūdu, įtariau, kad laimės Merūnas, bet nemaniau, kad tokiu dideliu rezultatu. Mane tai pribloškė.

— Ką jums davė darbas su jaunaisiais talentais?

— Dalyviams pabaigoje pasakiau, kad mokėsi ne tik jie, bet, bendraudamas su jais, ir aš. Šis darbas — ir patirtis, ir pamoka, kurią, tikiuosi, sugebėsiu panaudoti ir pritaikyti. Be to, tai beprotiškai įdomus užsiėmimas, į kurį norisi eiti. Konfucijus yra sakęs: susirask malonų darbą ir tau niekada nereikės dirbti. Aš net nesijaučiau dirbantis.

Ir žvaigždės serga

— Ar apie žvaigždžių ligą teko daug kalbėtis su keliautojais?

— Užpernai skaičiau ilgą paskaitą apie šią ligą. Pats esu ja persirgęs, simptomai man žinomi. Aiškinau, kad ši liga priskirtina prie psichikos ligų. Žmogus nejaučia, kada ja suserga ir nepripažįsta, kad serga.

— O kaip su ta liga buvo jūsų atveju?

— Tai buvo „ŽAS“ laikais. Greitas išpopuliarėjimas, žmonių dėmesys, klubuose merginų žvilgsniai, koncertų gausa... Užrieti nosį ir net su artimais draugais, kurie nepriklauso šou biznio luomui, elgiesi taip, tarsi jie būtų neverti tavo dėmesio. Kai pirmą kartą gatvėje išgirsti „Žiūrėk, „žasas“ eina“, atrodo keista, antrą kartą — jau pasidaro malonu, po trijų-penkių — jautiesi „pasikėlęs“, po aštuonių-devynių — reaguoji atsainiai, o kai tai nuskamba tūkstančius kartų — nekreipi dėmesio ar žiūri lengvai. Buvom 25-mečiai, apskritai viskas buvo nauja. Vėliau visa tai savaime išgaruoja. Visi suaugo, kas vedė, sulaukė vaikų...

Šneku kaip senukas, bet vėliau viską pradedi vertinti labiau filosofiškai.

— Ar visus keliautojus į žvaigždes palietė ta žvaigždžių liga?

— „Sužvaigždėjo“ visi, vieni mažiau, kiti daugiau. Žmogus, atėjęs iš gatvės, neturėjęs nei populiarumo, nei didelės auditorijos, per trumpą laiką pajutęs didžiulį dėmesį, pasimeta. Kiekvienas savaip į tai reaguoja. Vieni užriečia norį, pradeda kitaip bendrauti, kiti tampa uždaresni. Greitas išpopuliarėjimas yra labai sunkus išbandymas. Didžiausi išgyvenimai ir stresai kyla, kai reikia jį išlaikyti, už jį kovoti.

— Kurį iš žvaigždūnų labiausiai paveikė žvaigždžių liga?

— Pernai ryškių elgesio pokyčių nepastebėjau. Užpernai jų buvo daugiau, net vienam geltona kortelė buvo parodyta už nepagarbą ne tik šokėjai, bet ir žmonėms, kurie su juo dirbo. Gal jis iš prigimties yra skandalingas ir tai jam pakišo koją. Nežinau, bet dabar su juo puikiai sutariu. Turbūt suprantate, kad kalbu apie Rulę.

— O kuris iš antrojo šou liko labiausiai nepažeidžiamas?

— Turbūt ir žmonės pastebėjo, kad Merūnas. Tačiau visi iki finalo liko ir dėmesingi, ir mandagūs.

— Ar neketinate parašyti knygos apie kelią į žvaigždes?

— Nesinorėtų visų paslapčių atskleisti. Be to, jau yra tokia knyga — Beno Eltono „Mirtis tupykloje“. Juodas humoras apie realybės šou...

ŽAS‘ai tinginiauja

— Vis dėlto labiau esate žinomas kaip ŽAS narys. Ar neliko nuskriausta grupės veikla, jums dirbant žvaigždžių kalvėje?

— Jau pusantrų metų mes tinginiaujame. Aš asfaltavau kelią į žvaigždes, Choras pasinėrė į politiką Petro Auštrevičiaus štabe, Bilas saugo pasaulinę demokratiją JAV ambasadoje. ŽAS‘ai nė vienam nėra pagrindinė veikla. Koncertų stygiumi nesiskundžiame. Apsiribojame uždarais vakarėliais.

— Ar tinginystė neišprovokuos grupės iširimo?

— Mes nenuspėjami. Mums parako užtenka, tad ŽAS‘ai gali vėl iššauti kaip petarda. Tik neaišku, kada.

— Koks svarbiausias praėjusių metų įvykis ŽAS‘ų gyvenime?

— Pernai vasarą šventėm grupės 10 metų jubiliejų. Surengėme nuostabų vakarėlį draugams, išleidome DVD, dokumentinį filmą apie ŽAS. Ir dar. Pernai koncertavome metalo festivalyje „Metal frost“. Prisiminėm metalo laikų „gabalus“ ir „sumetalizavom“ senuosius ŽAS kūrinius.

— Vis dar jaučiate nostalgiją muzikai, nuo kurios pradėjote?

— Beje, įvedus mano pavardę į internetinę paiešką, galima rasti daug daugiau nuorodų į „Regredior“ nei į ŽAS.

— Bet tais laikais dar nebuvo interneto.

— Bet egzistavo paštas. Per savaitę gaudavau 30-100 laiškų iš viso pasaulio, buvo leidžiami specialūs laikraštukai, o vėliau viskas persikėlė į internetą.

— Ar iki sulaukėte Kristaus amžiaus keitėsi jūsų muzikinis skonis?

— Nuo šešiolikos mokiausi groti gitara pas džiazo gitaristą Vladą Slavinską-Slyvą. Jis įdiegė požiūrį — galima vieną muziką mėgti labiau, bet iš kiekvienos galima pasiimti gero. Devyniolikos jau galėdavau gitara pagroti daugelį „Led Zeppelin“, „Beatles“, „Deep Purple“ kūrinių. Ilgai dirbęs radijo stotyje buvau priverstas klausytis daug įvairios muzikos. Mano diskų kolekcijoje visko galimo rasti.

— Kokios muzikos dažniausiai klausotės?

— Labiausiai mėgstu metalą ir gotikinę, bet per dieną galiu klausytis kokių penkių skirtingų stilių. Pagal nuotaiką.

— Jums dažnai būna liūdna?

— Ne liūdna, bet melancholiška. Kiek galima būti linksmu? Reikia nuotaikų kaitos. Čia tas pats, kas keisti maistą, kavines ar klubus. Melancholija turi žavesio. Tai labai romantiška nuotaika. Kai reikia kurti lyriškesnį tekstą, tai labai padeda. Linksmas gerai nesurimuosi ir nepagausi gražių metaforų.

Didžiulis atradimas

— Kam dar lieka laiko be muzikos ir projektų televizijoje?

— Interneto žaidimams. Turiu didelę nuodėmę juos žaisti ir naktimis, todėl ir vaikštau pajuodusiais poakiais. Dažnai net vakarėlius iškeičiu į žaidimus.

— Tai laikote psichikos liga?

— To nelaikau liga, o prisirišimu. Aš žaidžiu su draugais, todėl man tai yra ne tik žaidimas, bet ir bendravimas, pabėgimas nuo realybės... Bet tas periodas, kai žaisdavau nuo 17 iki kitos dienos 11 valandos, jau praėjo.

— O kurioje vietoje jūsų draugė Ieva?

— Pirmoje. Dėl jos aukočiau viską — ir internetinius žaidimus, ir dar daugiau.

— Ji toleruoja jūsų užsisklendimą virtualioje erdvėje?

— Bara. Porą kartų žadėjo ištrinti.

— Kiek laiko jūs jau kartu?

— Bus keturi metai.

— Dar nežadate kurti šeimos?

— Buvau kartą vedęs, todėl dabar neskubu. Patirties nebijau, bet toks abipusis noras. Tačiau pasakytų „ženijamės“, tai ir sutikčiau.

— Ar pasikeitė jūsų gyvenimas įsimylėjus?

— Neslėpsiu, po pirmos santuokos buvo sunkus etapas, labai išgyvenau. Tas kartėlis neišnyko. Su Ieva atradau naują pasaulį, pradėjau kitaip žvelgti į vyro ir moters santykius, draugystę. Man ji didelis ir netikėtas atradimas.

— Ar ji susijusi su pramogų verslu?

— Ne. Ji yra personalo vadovė.

— Kaip jūs susipažinote?

— Aš ją pažįstu nuo tada, kai jai buvo gal šešiolika. Tuomet buvo rodoma „Tangomanija“. Ji atvykdavo į kiekvieną laidą su sese Monika. Pamaniau, kokia graži mergaitė, bet kadangi labai jauna, prie jos nelindau. Po trejų metų atsitiktinai ją sutikau degalinėje. Tik supainiojau vardą ir ją pavadinau Monika, dėl ko ji pyktelėjo. Ji išaugo į labai gražią panelę. Išsireikalavau telefono numerį. Nepaskambinau, nes išgyvenau audringą etapą. Vėliau sutikau jos jaunesnę seserį. Ji mane išbarė, kad nepaskambinau Ievai, nes ji laukė. Paskambinau ir pakviečiau į pasimatymą. Užsimezgė graži draugystė. Galvojau, gal per anksti atėjo vidutinio amžiaus krizė, kad įsimyliu jaunas mergaites. Pusmetį vaikščiojau su rožiniais akiniais ir aplink mačiau tik ją.

— Nesibaiminote, kad po grožiu gali slypėti sunkus charakteris?

— Baisu nebuvo. Mes ilgai draugavom. Pasibučiavom tik po poros mėnesių draugystės. Tai buvo senovinė draugystė. Aš esu konservatyvus santykiuose, atsargiai renkuosi draugus ir juolab drauges. Po skyrybų tai buvo pirma rimta draugystė.

— Nebuvo baisu prisistatyti jos tėvams?

— Buvo labai baisu — nešdamas jos motinai puokštę gėlių visas drebėjau. Galvojau: dešimties metų skirtumas, kalbos apie šou biznio atstovus — „babnikai“, alkoholikai ir pan. Laimė, puikiai susibendravom.

— Jūs gyvenate kartu?

— Ji vilnietė. Todėl galim būti ir kartu, ir atskirai. Taip ir darome.

— Ką mėgstate veikti dviese?

— Gulėti prie televizoriaus ir žiūrėti filmus, taip pat valgyti namų maistą. Nieko nėra skaniau už sumuštinius su virta dešra.

— Jums nerūpi draugai ir linksmybės?

— Mano charakteris pasikeitė. Dabar man mažiau reikia triukšmingų vakarėlių. Mane slegia triukšmas. Daug įdomiau namuose, o ne klubuose.

— Kokie jūsų bruožai ją labiausiai erzina?

— Gal mano atsainumas. Tai, kas man patinka, ją kartais erzina. Kai kada būnu perdaug ramus, o kai nereikia, užsiplieskiu. Užsiplieskiu, bet greit ir nurimstu.

Ateitis - Portugalijoje?

— Ką veiksite, kai balsas jau neskambės gerai?

— Mano balsas niekad neskambėjo gerai... Mano rožinė svajonė — baras Portugalijoje. Kažkada su Bilu lankėmės Lisabonoje, ir Portugaliją įsimylėjau. Gimė svajonė ten gyventi ir turėti barą. Kita vertus, esu didelis patriotas. Saulės trūkumas, dargana, blogos vasaros man labai prie širdies, be proto myliu Vilnių. O vasarą Portugalijoje per karšta. Nežinau, kaip persiplėšti. Idealus variantas būtų tapti dailininku, ko tėvai mane mokė. Ir dabar mėgstu retkarčiais piešti tušu arba anglimi. Pripaišau, o paskui išmėtau savo darbus. Taip būna ir su tekstais, eilėraščiais jų nevadinu. Kai ŽAS‘ams netinka, tai tekstus nusvaidau kartu su sąskaitomis už butą, korespondencija ir jie išnyksta kažkur.

— Kas jums gyvenime svarbiausia?

— Kartais ieškome laimės ir džiaugsmo tolimuose dalykuose, bet nepastebime, kad jie visai šalia. Jeigu tiksliau, man svarbiausia mano draugė, mano šeima ir aš.

— Kokius ryškiausius savo gyvenimo epizodus galėtumėte išskirti?

— Gražiausias 18-22 metų periodas, kai išgyvenau kraštutinumų etapą. Tai labai kūrybingas laikas, sužvaigždėjimas, panirimas į bohemą... Buvo perdaug alkoholio, perdaug nemiegotų naktų, nesiskaitymo su sveikata ir su gražiais gyvenimo principais, bet buvo labai įdomu. Ir dabartinis etapas. Praeitį užmirštu, apie ateitį negalvoju, o dabartinė akimirka gražiausia ir mieliausia. Ateities svajonių nepuoselėju. Jei turėčiau ambicingų planų, gyvenčiau kaip padorus 33 metų pilietis — turėčiau gražų būstą, tvarkingą šeimą su 1-2 vaikais, padėtį visuomenėje, nenešiočiau nei žiedų, nei grandinių, neauginčiau ilgų plaukų. Gražiai Samas yra pasakęs: „Aš iki šiol viena koja esu įstrigęs smėlio dėžėje“. Man ta būsena labai priimtina, jei ji savaime gyvuoja.

— O kada tas baras Portugalijoje?

— Ne anksčiau 40-ies. Būdami 25-erių, galvojome, kad 35-erių būsim pagyvenę, o dabar, būdami 33-erių, galvojam svarbiausius dalykus nukelti po 50-ies.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

D. Montvydas tapo modeliu

Daug laiko ne tik muzikai, bet ir sportui skiriantis dainininkas Donatas Montvydas tapo...

D. Montvydas iškeliavo į UNICEF misiją Malavyje: svarbu pabėgti nuo savo ego (29)

Šiandien į Malavį išskrido didžioji dalis septintąjį kartą rengiamos gerumo misijos „Už...

Menininkas M. Zaveckas vedė savo išrinktąją: pasidalijo romantiška pasipiršimo istorija (26)

Saulėtą šeštadienio popietę Vingio parko botanikos sode menininkas Marius Zaveckas ir Alina...

Neįprastas krepšinio rungtynes Rygoje stebėjo garsūs šalies vyrai (52)

Penktadienį Europos krepšinio čempionatui besiruošianti Lietuvos rinktinė pradėjo kovas...

Savo vestuvių šokiui A. Adamovič ir Ž. Gečas pasirinko garsųjį hitą „Despacito“ (44)

Rugpjūčio 9 dieną aukso žiedus sumainę atlikėjai Anžela Adamovič ir Žygimantas Gečas po...

Top naujienos

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (62)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (17)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (109)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...

Būkite atsargūs: išmaniuosius telefonus puolė 4 tūkst. pokalbius įrašinėjančių programėlių (4)

Nuo vasario „ Android “ operacine sistema savo išmaniuose telefonuose besinaudojantieji sulaukė...

Greitai uždirbti iš savo buto gali ne visi: ko labiausiai reikia? (9)

Lietuvoje, ypatingai didmiesčiuose ir kurortuose, populiarėja trumpalaikės nuomos verslas. Jį...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (173)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Ispanija gedi teroro aukų (7)

Gedinti Barselona sekmadienį Šventosios Šeimos (Sagrada Familia) katedroje, tebestatomoje pagal...

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (455)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Bjaurus skandalas Ukrainoje: du žaidėjai pardavė rinktinės rungtynes (17)

Ukrainos ledo ritulio rinktinę supurtė lažybų skandalas. Du žaidėjai prisipažino gavę pinigų...

„Velomaratono“ dalyviai slysčiojo lietaus išpraustame Vilniuje, bet gerino pernykščius rezultatus (33)

Sekmadienį aštuntą kartą startavo masiškiausias šalyje dviračių sporto renginys...