Apie tai, kaip atrasti kalbą su šiuolaikiniu vaiku, kokius auklėjimo bendravimo ir mokymo metodus taikyti, kalbamės su TV laidų vedėja Laura Imbrasiene.
– Auginate taip vadinamajai Z kartai priskiriamo amžiaus vaiką. Ar pritariate, kad šios kartos vaikai yra kitokie nei ankstesnių kartų?
– Kiekviena ateinanti karta jau yra kitokia, nes pasaulis ir jo pažanga nestovi vietoje, o beprotišku greičiu keičiasi ir tobulėja. Nuolat vyksta pasikeitimų procesas, kuris aiškiai vis kitaip daro įtaką ir kiekvienai kartai. O atotrūkis tarp mūsų ir vaikų – ypatingai didelis. Tą reikia pripažinti ir nebijoti prie to prisitaikyti.
– Kokius skirtumus išskirtumėte tiek kalbant apie šiuolaikinių vaikų charakterio ypatumus, tiek apie gebėjimą mokytis?
– Stebėdama savo sūnų ir kalbėdamasi su juo, matau, kad dabartiniai vaikai dažniau yra individualistai, ne visuomet jiems sekasi dirbti komandoje, kyla daug nepasitenkinimo. O mokėjimas bendradarbiauti, mano manymu, yra labai svarbus.
Bent jau mano vaikas visko nori labai greitai, sugeba be problemų, naudodamasis technologijomis, susirasti informaciją, ją pritaikyti. Bet man kartais atrodo, kad viskas daugiau paviršutiniškai, per daug nesigilinant. Jei jau kažkokia veikla neįtraukė, nesudomino, tai jis „išsiners iš kailio“, kad tik nereikėtų ja užsiimti.
Kita vertus, džiugina, kad sūnus jau pakankamai seniai tapo labai savarankiškas, nors daugeliui mano aplinkos šeimų vis dar sunkiai sekasi paleisti vaikus iš savo priklausomybės. Manau, kad šiais laikais savarankiškumas yra viena iš būtinybių, tad jis tikrai turėtų būti labai skatinamas.
Pasitardamas su šeima, Mantas lengvai tvarkosi savo reikalus, komunikuoja su aplinka. Tiesa, nežinau, ar čia bendras šios kartos gebėjimas, bet neseniai atradau, kaip jam pavyksta spręsti problemas, atsiradusias mokykloje ir keliaujančias namų link: jis pats puikiausiai apmąsto situacijas ir pasiūlo sprendimo būdus, kuriems belieka tik pritarti.
– Kaip jums sekasi bendrauti su savo vaiku, gal pastebėjote, kad vieni bendravimo būdai veiksmingesni nei kiti?
– Paprastai sunkiau sekasi su viskuo, kas susiję su darbiniais reikalais. Sūnus (o greičiausiai ir dauguma tokio amžiaus vaikų) yra linkęs negirdėti klausimų, kurių nenori girdėti, apimančių jo pareigas: mokslai, tvarka, tam tikri namų darbai. Bet, žinoma, prie kiekvieno vaiko galima rasti priėjimą, tik reikia kantrybės ir noro rasti kelią, kuris nesukelia streso.
Tuo metu visai neskausmingai mums pavyksta bendrauti per jo mėgstamos veiklos prizmę: kalbantis apie kompiuterinius žaidimus, muziką ar kitą mėgstamą veiklą. O tada, visai netikėtai, kalbantis, galima atlikti ir ne visai malonius darbus. Tiesa, mano sūnui daugelį dalykų patinka daryti kartu, o tai, šiais bėgimo ir didelio tempo laikais, prabangos dalykas. Džiaugiuosi, kad galime sau tai leisti ir neprarasti ryšio. Mūsų šeima ypatingai vertina galimybę būti drauge ir gamtoje, tai mūsų stiprybė ir vienas didžiausių malonumų, ir, aišku, vaikams galimybė pažinti tikrąjį pasaulį.
– Ką manote apie tokių vaikų mokymą mokykloje? Ar reikėtų keisti mokymo sistemą derinant ją prie pasikeitusių vaikų poreikių?
– Mokymo sistema privalo keistis kartu su laikmečiu, žinoma, laipsniškai. Na, sunku net įsivaizduoti, kaip metodai, kurie buvo taikomi man besimokant mokykloje, kur visa klasė spoksojo į vieną kompiuterį, būtų „brukami“ dabartinei kartai. Juk dažnas vaikas dabar technologinėmis žiniomis gerokai lenkia savo tėvus, o kartais net mokytojus. Su tuo jau visi, matyt, sutinka, bet kol kas man baisiausia yra tai, kad vis dar yra sakoma: „mes tai normalūs išaugom, išaugs ir jie“.
Visų pirma, manau, kad tai sunkiausia yra mokytojams. Ir ypač tiems, kurie nemato reikalo tobulėti, o tokių vis dar atsiranda. Man tik belieka džiaugtis tokiais pedagogais, kurie supranta tobulėjimo svarbą, ir rūpinasi savišvieta, ieško įvairesnių kelių būti arčiau mokinio.
– Viena leidykla šiemet pristatė mokymosi sprendimų seriją „Atrask“, kuri remiasi „mokymosi tiriant“ metodika. Ja paremtose pamokose pateikiamas probleminis klausimas, tuomet vaikai diskutuoja grupėse, ieško papildomos informacijos, ją analizuoja, apibendrina ir pateikia savo išvadas. Kaip manote, ar tokia mokymosi sprendimų serija būtų priimtinesnė vaikams?
– Labai svarbu vaikus mokyti kūrybiškai žvelgti į situacijas ir užduotis. Taip pat lavinti kritinį mąstymą, skatinti analizuoti ir drąsiai išsakyti savo nuomonę. Labai noriu tikėti, kad nauji mokymuisi skirti įrankiai, kartu su išmanaus pedagogo pagalba, motyvuos vaikus pozityviai mokytis ir bus priimti su dideliu noru.
Manau, kad privalu tiek namuose, tiek mokykloje skatinti pačius vaikus ieškoti sprendimų, atsakymų klausimus, o ne sakyti, kaip reikia kažką daryti. Tai, kas buvo aktualu prieš 50 metų, dabar praranda prasmę, todėl aktualumo reikėtų ieškoti kituose aspektuose. Dabartinei kartai būtina greita orientacija informacijos sraute, savarankiškumas ir kūrybiškumas. Gal mes net per dažnai vaikams sudarome patogias sąlygas, kurių jie ima kratytis. Gal kaip tik jiems turėtume leisti pajusti šiokį tokį diskomfortą, kad suprastų realaus gyvenimo skirtumą nuo virtualios erdvės. Abejoju, ar nuolatinis glostymas ir saugojimas nuo kažko neaiškaus turi teigiamų pasekmių.
Įvairių dalykų integracija tarpusavyje ir mokėjimas „žongliruoti“ turima ar atrasta informacija – bene svarbiausi dabartinės kartos momentai. Tik yra viena svarbi detalė – reikėtų vis dar prisiminti, kad auginame ne tik vartotoją, bet ir žmogų, kuriam be galo svarbu turėti aiškų vertybinį kelią ir būti emociškai išprususiu.
– Kaip manote, kokį vaidmenį mokant dabartinės kartos mokinius, atlieka mokytojas? Kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti, kad vaikui būtų įdomu iš jo semtis žinių?
– Labai svarbu, kad pats pedagogas gyventų savo darbu, o ne tik gautų už tai algą. Tik pašauktasis savo profesijos atstovas sugebės rasti kūrybiškų būdų, kaip sudominti vaikus, juos įtraukti, motyvuoti ir išmokyti mokytis. Tik tada ir užaugs drąsūs, pasitikintys savimi ir nebijantys keisti pasaulio vaikai, dar pranašesni už jų mokytojus. Taip ir vyksta pažanga.
– Ką patartumėte kitiems panašaus amžiaus vaikus auginantiems tėvams?
– Svarbiausia – nebandyti įpiršti vaikams savo požiūrio, o stengtis juos pažinti ir suprasti. Beje, labai svarbu vaikui padėti mokytis emocinio raštingumo ir nepamiršti, kad mokytojai be tėvų pagalbos, iniciatyvos ir bendradarbiavimo, tikrai nepadarys su jų vaiku stebuklo. Tik kartu galima užauginti visavertį žmogų.
