L. Adomaitis – apie ateities planus, brolio „Ten Walls“ muziką ir autoritetus

 (11)
Muzikantas, neseniai išbandęs didžiųjų arenų erdves, kas kartą stovėdamas ant scenos, skambant ritmenbliuzui, iš arčiau pažvelgia į žibančias savo gerbėjų akis, rašo „Savaitraštis Kaunui“. Artimai atlikėjas Linas Adomaitis bendravo ir uždavus į visą karjerą nutaikytus klausimus, dėstė prisiminimus ir gyvais tapsiančius planus.
Linas Adomaitis
Linas Adomaitis
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

– Per tebesitęsiančią karjerą esate bendradarbiavęs su daugybe muzikantų. Praėjusių metų rudenį su Gyčiu Paškevičiumi surengėte itin aukšto lygio grandiozinį turą. Šis kūrėjas ir atlikėjas jums – autoritetas?

– Praėjusiais metais buvo pikas, tačiau ir 2014-aisiais dėtas labai svarbus žingsnis mano muzikiniame kelyje – turas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Dveji pastarieji metai, apibendrinant, – man labai reikšmingi.

Gytis – tas atlikėjas, kuriuo žavėjausi dar būdamas vienuoliktoku, dvyliktoku. Jis niekam nepataikauja, kuria muziką iš širdies – tai, kas jam patinka, ir džiugu, kad ši muzika patinka daugybei žmonių.

– Su gerbiamu G.Paškevičiumi M.A.M.A. buvote nominuoti Metų koncertinei grupei, tačiau laurai atiteko Marijui Mikutavičiui. 2014-ųjų apdovanojimuose jūsų vieno vardas skambėjo net keturiose kategorijose (vėlgi – laimėjo kiti). Ką manote apie tokį renginį: jis reikalingas muzikantui, įrašų pardavimams, televizijai ir verslininkams?

– Manau, toks renginys reikalingas Lietuvai. Kiekvienoje šalyje reikia muzikos apdovanojimų – atlikėjus jie skatina pasitempti, kurti, duoda sveiką konkurenciją, lemiančią tobulėjimą. Tačiau jei klausiate apie renginio skaidrumą, atsakysiu taktiškai – nesiveliu į intrigas, nes man didžiausias apdovanojimas yra pilnos koncertų salės ir degančios žmonių akys.

– Esate laikomas aukšto profesionalumo menininku, ir šis titulas, ko gero, ne iš piršto laužtas. Ar muzikinis išsilavinimas ir šeimos įskiepytos vertybės tai lemia? Ar popmuzikantui Lietuvoje ir kitur reikia specialaus išsilavinimo?

– Kiekvienam muzikantui reikalingas platesnis ar siauresnis, priklausomai nuo atliekamo žanro, muzikinis išsilavinimas. Jis dar niekam nepakenkė įrašinėjant kūrinius studijoje ar koncertuojant.
Nueitas kelias muzikos mokykloje, akademijoje suteikia formalų muzikos išmanymą, scenos etikos, pagarbos klausytojui suvokimą. Jau nekalbu apie disciplinas, kurių kiekviena atskirai yra ypač naudinga.

– Kaip taip ilgai pavyksta išlaikyti neslopstantį populiarumą? Gal vienas esate užėmęs nenustygstančiais funk‘o pasažais pagardinto ritmenbliuzo nišą? Net ir įsikūrus čia, kūrybos srovės tikriausiai nuneša kitur?

– Tiesa – RnB, soul, funk muzika, hiphopo ritminiai elementai lydi mane nuo pat pradžių, ir dabar veža. Neatsisakau paeksperimentuoti kituose žanruose, bet toli ir ilgam nuo pagrindinės krypties stengiuosi nenuklysti – ji man patinka. Žaviuosi funkelio idėja, ritmika ir energetika.

Vis dėlto nesu vienas lauke karys – galima paminėti „Saulės kliošą“. Nors dabar jie palinkę RnB ir soul pusėn, bet pradėjo nuo gero funk‘o, vibravusio juos ir mane, dozės. Kartu įrašėme kūrinį „Kalėdų stebuklas“. Ši muzika, sakykime, – tarpinė stotelė tarp pop ir džiazo – daug funk‘o grupių kasmet matome „Kaunas Jazz“ festivalyje.

– Kitąmet – jūsų debiutinės grupės „L+“ pirmojo albumo išleidimo dvidešimtmetis. Ar ruošiatės sukaktį pažymėti jai dedikuotu muzikiniu projektu, bent laikinai prikelti grupę koncertiniam turui?

– Galvoju paminėti kūrybos dvidešimtmetį. Kaip tai bus padaryta, dar nežinau, tačiau turiu kelias idėjas kitiems metams (taip pat sueis dešimt metų, kai pradėjau keliauti po tolimas šalis). Tiek muzikinėje, tiek kelionių erdvėje mąstau žmonėms pristatyti kažką įdomaus (balse nuskamba vos girdima šelmiškai paslaptinga gaida – taip kalba žmogus, žinantis daugiau, nei atskleidžia – aut. past.)

Kalbant apie dvidešimtmetį, mąstau įrašyti per tuos metus susikaupusias geriausias dainas su simfoniniu orkestru, kita mintis – paieškoti naujo skambesio ir išleisti originalų albumą. Ilgai svarstęs, rodos, linkstu prie pastarojo varianto.

2017-ųjų planuose numatomas jubiliejui skirtų grandiozinių koncertų turas.

– Papasakokite apie unikalų „L+“ narių įvaizdį. Jis kažkaip atspindėjo vakarietiškas madas, ar buvo grynai nacionalinis produktas?

– Pirmieji mūsų drabužiai siūti dizainerių Gičio ir Kristinos. Jais apsirėdę scenoje 1997 m. galbūt ir išsiskyrėme. Daugelis ragino rengtis tampres, joms tinkančius aksesuarus ir šokti go-go, ką daug grupių ir darė, bet mes, džiaugiuosi, kategoriškai to atsisakėme ir pasirinkome kitą kryptį. Į ją skeptiškai žiūrėjo, bet, trumpai sakant, korta paėjo – „L+“ labai sekėsi.

Į praeitį žiūri su šypsena, dabar – kitos mados, kiti drabužiai.

– Sukūrėte „Žalgirio“ himną, muzikinius tinklus mezgėte su buvusiu klubo vidurio puolėju Tanoka Beardu. Esate prisiekęs „Žalgirio“ fanas?

– Taip, nuo vaikystės. Turėjau storą sąsiuvinį, priklijuotą Sabonio, Kurtinaičio, „Žalgirio“ – mūsų visų herojų – atvaizdų. Ir dabar man, kaip kauniečiui, kaip lietuviui, „Žalgiris“ svarbus.

– Kaip manote, su kuriuo dabartiniu krepšininku gerai suskambėtų duetas, praeitų vaisinga sesija studijoje?

– Iš esamų nežinau, negirdėjau. Gal kažkas gerai repuoja iš žalgiriečių? (juokiasi). Reikėtų studijoje patikrinti. Kai talentas duotas žmogui vienoje srityje, kartais likimas jo nepagaili ir kitoje. Niekada negali brėžti stereotipinės linijos, kaip, pavyzdžiui, „šitas žmogus turi būti tik krepšininkas“, ką įrodė ir Tanoka Beardas. Jis krepšininko karjerai baigiantis žengė visai kita kryptimi – mano studijoje įsirašė visą hiphopo albumą. Tai buvo drąsus žingsnis, jis pats buvo maloniai nustebęs. Vieno etapo pabaiga gali būti kito pradžia.

– Ar „Albino laiškas“ Simonai žymėjo realias meilės aferas? Koks Lino ryšys su išgalvotuoju Albinu?

– Nežymėjo, tekstą per penkiolika minučių parašė Hokshila, kai kartu iškylavome Molėtuose prie ežero. Net negalvojome, kad ta daina taip išpopuliarės. Dabar jau turbūt dešimt metų jos neatlieku.

– Kokią reikšmę jums turėjo pasirodymas su Simona Jakubėnaite Eurovizijos konkurse? Ką manote apie šią tarptautinę televizinę muzikos fiestą ir ko pritrūksta Lietuvos atstovams iki pirmosios vietos, dažnai – net pirmojo dešimtuko ar dvidešimtuko?

– Mums tai buvo reikalingas etapas muzikinei karjerai. Kaip tik po Eurovizijos prasidėjo muzikinė veikla be didelio kapojimosi alkūnėmis: vyko daug koncertų Lietuvoje ir užsienyje, įdomūs projektai, miuziklai, prodiusavimas, su Simona išleistas bestseleris albumas „I Love U“, kurio net aštuoni kūriniai užkopė į pirmas radijo stočių topų vietas. Nors Eurovizija yra popkonkursas, daug kas į jį žiūri skeptiškai, tarp jų kartais ir aš, tačiau dalyvavimą jame galiu įvertinti tik teigiamai.

Eurovizijoje yra daug politikos, balsavimo už kaimynus – gal tai ir pakiša koją lietuviams. Atėjus laikui šturmuoti muzikinį Europos frontą, rodos, visi žino ką reikia daryti, dedasi ekspertais, tačiau šturmas žengus į tarptautinę sceną nuščiūva.

Galbūt reikia nebijoti parodyt, ką turime savo, nekopijuoti, atskleisti lietuvybę muzikine tema ir įvaizdžiu?

– Su broliu Marijumi Adomaičiu (Mario Basanov / Ten Walls) kūrybinės bendrystės, berods, nedaug? Atstovaujami stiliai, vertybės per daug skiriasi, o gal šeimos projektai – kaip geras vynas – tamsioje dvasios kertėje brandinami ateičiai?

– Klausome vienas kito muzikos ir diskutuojame apie ją. Yra ir keli bendri kūriniai: „7even Ways“, labai gražus brolio padarytas „Window Of My Soul“ remiksas, transliuotas Europos ir Baltijos šalių MTV. Esama tam tikrų momentų – dar ateis diena, kai padarysime kažką bendro ir nepaprastai galingo.

– Ką manote apie Kauno publikos muzikinį skonį ir tarsi turtingesniu tampantį laikinosios sostinės kultūrinį gyvenimą?

Kaune publika šilčiausia. Nors, tiesą sakant, stengiuosi neklasifikuoti stereotipiškai į Kauno, Vilniaus, Klaipėdos. Manau, Lietuvos skonis keičiasi, džiugu, kad naują, įdomią muziką kuriančios grupės skinasi kelią į didžiąją sceną.

– Kelionės, kaip minėjote – svarbi jūsų gyvenimo dalis, esate matęs nemažai pasaulio. Keliaujate tautų ir žmogaus pažinimo, atokvėpio nuo intensyvaus gyvenimo būdo, naujo įkvėpimo vedamas?

– Tai yra poilsis nuo kasdienybės ir savos aplinkos, kad ir kokia ji miela. Norisi pažiūrėti į save iš šono ir tiesiog atsiriboti – kelionės padeda atskleisti vidinį potencialą naujovėms. Stengiamės pailsinti protą ir kūną, pažinti kitų kultūrų muziką, virtuvę, papročius. Visai neseniai mūsų kelionių avantiūros tapo ir televizijos laida „Pasaulis nuostabus“. (Pasigirsta šiam metų laikui toks neįprastas čirškimas – aut. past.)

Svirpliai. Jie man primena vasarą. Nuėjau kartą į gyvūnėlių parduotuvę nupirkti savo žuvytėms filtrą, girdžiu, kažkas svirpia. Klausiu, ar čia įrašas, ar gyvų svirplių turi. Sako: „Turime, tik jie parduodami kaip maistas gyvatėms, driežams.“ Nusipirkau ne kaip maistą, juos pačius maitinu, o rytais jie muzikuoja ir man primena egzotinius kraštus.

– Kurie žemėlapio taškai artimuose kelionių planuose? O gal juose dabar – kūrybinė kelionė naujo albumo link ar koncertinės kelionės, kuriose dalysitės jau sukurta muzika?

Portugalija, Italija, Norvergija – trumpos išvykos aplankyti draugus. Ilgesnių šiemet neplanuojame, laukia nemažai darbų: rudenį – koncertinis turas su simfoniniu orkestru, renku medžiagą naujam albumui, kurį norėčiau išleisti kitų metų rudenį. Ruošiu ir kelionių knygą bei televizijos laidą. Laiko yra, bet jis greitai bėga ir nuolat savęs klausiu – ar tinkamai laiką vertinu pats? Ko gero, taip, nes esu be galo laimingas žmogus.

„Savaitraštis Kaunui“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvos įžymybės

J. ir E. Valančiūnai šeštadienio popietę praleido draugų vestuvėse (333)

Saulėtą šeštadienį Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vyko Jono ir Eglės Valančiūnų draugų vestuvės.

M. Petruškevičius sukritikavo LRT sezono atidarymo svečius: apranga verta medinių suolų ir pigaus alaus (432)

Praėjusio ketvirtadienio vakarą sostinės Valdovų rūmų kiemelyje įvyko 91-ojo LRT televizijos sezono pristatymo iškilmės, į kurias susibūrė per 600 svečių. Tiesa, regis, ne visi jie paisė aprangos reikalavimų, o tai netruko pastebėti ir Mantas Petruškevičius.

Su dukra priimamajame apsilankęs L. Kernagis pasipiktino: Hipokratas grabe vartosi (540)

Regis, vis daugiau žmonių ryžtasi prabilti apie situacijas, kuriose jie buvo nuvilti medikų. Šįkart savo istorija su DELFI pasidalijo buvęs seimo narys bei dainininkas Ligitas Kernagis, kuris Jonavos ligoninėje sulaukė neįtikėtino medikės abejingumo.

Skaudus A. Grigaliūnienės prisiminimas: su drauge susitaikiau tik per ... laidotuves (12)

„Kiekviena vaikystėje išlaikyta draugystė, nemesta muzikos mokykla, perskaityta knyga ar išravėti mamos daržai svarbūs todėl, kad ugdo mumyse atsakomybę ir nesiblaškymą. Gaila, kad tai suprantame tik subrendę“, – sako UNICEF vaikų bėgimo ambasadorė, socialinės iniciatyvos „8 minutė“ sumanytoja Agnė Grigaliūnienė.

Prieš du mėnesius dukrelės susilaukusi E. Purauskytė stebina puikiomis kūno formomis (44)

Ketvirtadienio vakarą „Kempinski Hotel Cathedral Square“ viešbutyje buvo pristatyti pirmieji lietuviški ir visiškai natūralūs šampūnai šunims bei žmonėms „SHOO“, sudominę ne vieną pramogų pasaulio atstovą.
OKT teatras

APVALYTIEJI
2016 rugsėjo 27 d. 19.00 val.

APVALYTIEJI
2016 spalio 01 d. 14.00 val.
Patekti į prestižinės Venecijos bienalės programą du kartus iš eilės – ganėtinai retas atvejis. Būtent tai pavyko Oskarui Koršunovui ir jo trupei. Režisierius bei aktoriai, praeitą vasarą bienalės teatro programoje pristatę Williamo Shakespeare`o „Hamletą“, jau šį vakarą (rugpjūčio 2 d.) pasirodys Venecijos „Teatro Piccolo Arsenale“ scenoje, kur susirinkusiai pasaulio meno grietinėlei pristatys spektaklį pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“.
Oskaro Koršunovo teatras antrą kartą iš eilės pristatomas prestižinėje Venecijos bienalėje
2016 rugpjūčio 4 d.