– Iš Kauno į Vilnių – gera valanda kelio. Ką paprastai galvojate vairuodama?
– Kelionei skirtą laiką stengiuosi išnaudoti naudingai. Tikrai nesėdžiu įsikibusi į vairą, neatitraukdama minčių nuo kelio. Ta kelionės valanda man – geras laikas apmąstyti per dieną nuveiktus darbus, paplanuoti rytdieną. Kai važiuoju į projektą, bandau susikaupti, kartoju tekstą, jei planuoju atlikti man naują dainą. Būna, kad ir uždainuoju. Neseniai turėjau anksti ryte važiuoti į radiją padainuoti, tad vos sėdusi į automobilį visą kelią lavinau dar užsimiegojusį balsą.
– Kokios nuotaikos paprastai grįžtate po „Auksinio balso“?
– Dažniausiai geros, nepriklausomai, koks rezultatas tąkart buvo. Paprastai džiaugiuosi, kad praėjo dar vienas filmavimas, apmąstau, kas buvo gerai ir kas ne visai pavyko. Tačiau dažniausiai lieku patenkinta savimi.
– Koks projekto vakaras jums buvo geriausias?
– Aišku, į save visuomet žiūriu gana kritiškai. Kai repetuoju, viskas atrodo lyg ir gerai. Tačiau kai reikia pasirodyti, tai, žiūrėk, ne tą natą „paėmiau“, tai dar kas nors „slystelėjo“. Stresas padaro savo. Man pačiai didelis atradimas buvo operos tema, nors tuo vakaru nelikau visiškai patenkinta – galėjo būti geriau.
– Ir dar ta negailestinga komisija, išspaudžianti ašarą...
– Tąkart apsiašarojau ne dėl to, kad būčiau nepatenkinta įvertinimu ar kokiomis nors išsakytomis pastabomis. Juk aštuoni – labai geras balas. Gal tiesiog buvo tokia diena: labai įsijaučiau į dainą, tuo metu buvo Mėnulio pilnatis – ji moteris labai veikia... Apskritai ta diena man buvo sunki, toks nervas visą laiką dirgino, dar po filmavimo turėjau atsidurti toli. Kitaip tariant, viskas išsiliejo, tik ne toje vietoje. Iki šiol dėl to juntu apmaudą.
– Na, bet sutikite – iš komisijos neretai išsprūsta ne vienas nepaguodžiantis žodis...
– Nežinau, ar galėčiau kaltinti komisiją negailestingumu. Kiekvienas turi savo nuomonę ir teisę ją išsakyti, komentuoti pasirodymą. Toks jų darbas. Kiekvienam atlikėjui, manau, įdomu išklausyti, kaip jo pasirodymas atrodė iš šalies. Kritiką, kad ir kokia griežta ji būtų, stengiesi pritaikyti, kad kitą kartą nedarytum tų pačių klaidų.
– Ar „Auksinio balso“ projektui tenka skirti daug laiko?
– Gal daugiau tomis dienomis, kai vyksta repeticijos ir filmavimai. Tuomet stengiuosi kuo labiau susikoncentruoti, sukaupti visas jėgas. Džiaugiuosi, kad man tai pavyksta. Mano artimieji supranta, kokios sudėtingos man būna tos dienos, ir visokeriopai man padeda. Po filmavimų porą dienų stengiuosi atsipalaiduoti, paskui vėl suku galvą, ieškau, kokius kūrinius pasirinkti kitoms laidoms. Manau, kad galiu suderinti šį projektą su visais kitais savo darbais ir pareigomis.
– Kai sakote „artimieji“, turite omeny savo sutuoktinį šokėją Saulių Skambiną?..
– Mano didžiausi pagalbininkai – artimieji – yra ne tik Saulius. Dabar aš jau nesu viena šiame pasaulyje. Didelio dėmesio reikalauja mūsų mažoji atžala Majus. Todėl dažnai į pagalbą atskuba mūsų mamos. Nežinau, ar be jų galėčiau šitaip lakstyti.
– Scenoje esate tikrai ne naujokė. Ar eidama į „Auksinį balsą“ tikėjotės čia išmokti dar ko nors naujo?
– Kiekvienas projektas – tam tikras iššūkis, iš kiekvieno gali išmokti ko nors nauja. Tiesą pasakius, iš pradžių abejojau, ar verta eiti į šį projektą. Buvo šiek tiek baugu – maniau, čia susirinks scenos grandai, tad ką aš ten darysiu?.. Tačiau dabar man įdomu, kad kaskart reikia atrasti vis naują muzikos žanrą, kartu ir pati tarsi įgyju naujų spalvų, išmokstu naujų dalykų.
– Projekte dalyvauja ir operos solistai. Ar yra dalykų, kurių norėtumėte išmokti būtent iš šio žanro atlikėjų?
– Žinoma. Aš jau susiradau mokytoją. Tik dar neturime galimybės pradėti pamokas, galbūt jau kitą mėnesį... Labai norėčiau pasitobulinti šioje srityje, pasitikrinti savo galimybes. Tai nereiškia, kad pradėsiu dainuoti operų arijas. Tiesiog man labai rūpi tai pabandyti.
– Kas jums yra „auksinis balsas“?
– Nežinau... Jis turi būti „auksinis“. Sakoma, kad geras šokėjas tas, kuris geba šokti įvairių stilių šokius. Manau, tą patį galima pasakyti ir apie dainininkus. Kai atlikėjas gali padainuoti visų žanrų ir stilių kūrinius, kad ir savaip juos interpretuodamas, gal jis ir yra tas „auksinis balsas“.
– Įsivaizduoju, jog šio projekto jums labiausiai reikėjo, kad praskaidrintumėte savo motiniško gyvenimo kasdienybę...
– Galima sakyti ir taip. Ryžausi šiam išbandymui, nes pagalvojau, jog laiko turiu, visur suspėju ir man reikėtų kažkuo daugiau užsiimti. Nors iš pradžių baiminausi, nusprendusi, kaip bus, taip gerai, pagaliau sutikau. Esu šiek tiek avantiūristė.
– Kas šiandien jaučiatės labiau – mama ar dainininkė?
– Kad ir kaip ten būtų, vis tiek į pirmąją vietą keliu mamos pareigas.
– Ar tapusi mama nepajutote, kad jums labai stinga dėmesio, kurio su kaupu gaudavote būdama scenoje?
– Oi, ne, taip nesakyčiau. Manau, kad to dėmesio man ir dabar užtenka.
– Ar motinystė jums – sunkus darbas?
– Aš to gal nevadinčiau darbu... Nors, kai pagalvoji, gal tai ir darbas – 24 valandas per parą turi būti budri, negali, kaip anksčiau, eiti ilsėtis tada, kai jautiesi nuvargusi. Dabar taip nebūna. Vis galvoji, ką dar turi padaryti, ką paruošti. Tenka keltis net ir tada, kai ilsiesi – gyvenimo ritmą diktuoja vaikas.
Tačiau, kad ir kaip jausčiausi, vis tiek sakau, jog man taip patinka. Man įdomu matyti, kaip keičiasi mažylis, geri jausmai užplūsta, kai pagalvoju, koks jis bus rytoj, po metų, kai eis į mokyklą...
– Kada jums buvo sunkiausia – kai vaikelis tik gimė ar dabar, kai jau šiek tiek ūgtelėjo?
– Majui gegužės mėnesį sukaks pusantrų metukų. Jis jau seniai laksto, bando šnekėti sava kalba, šoka, mėgina dainuoti. Su juo jau galima bendrauti. Aš net negalėčiau pasakyti, kada buvo sunkiausia. Man tik buvo labai keista, kai jis gimė. Atrodo, dar vakar mes buvome dviese, ir štai šalia mūsų atsirado dar vienas žmogus. Tas suvokimas, kad aš – jau ne viena ir iki gyvenimo galo šalia manęs bus dar vienas žmogus, ta atsakomybė man buvo ryškiausi dalykai, prie kurių turėjau priprasti.
– Kaip motinos pareigos jus pakeitė?
– Tapau jautresnė. Tada, kai buvau ant scenos ir negalėjau sulaikyti ašarų, supratau, kad aš dabar kur kas emocionalesnė nei anksčiau. Kai pamatau per televiziją panašaus kaip mano Majaus amžiaus vaikus, kuriems yra kas nors negero, tokių vaizdų negaliu žiūrėti, kaip ir negaliu sulaikyti jaudulio bei ašarų. Kita vertus, motinystė suteikia daug pasitikėjimo savimi, atrodo, jog, jeigu reikės, net kalnus galėsi nuversti.
– Kokia dabar jūsų tipiška dienotvarkė?
– Atsikeliame nelabai anksti – apie devintą ar dešimtą valandą. Susitvarkome, išgeriame pienuko, paskui pažaidžiame. Kol sūnus žaidžia vienas, aš tvarkausi namuose. Paskui valgome košytės, tada jis eina miegoti. Kol miega, aš ruošiu pietus, parepetuoju. Paskui persirengiu ir išvažiuoju. Tuo metu tėtis dirba namuose.
– Jums dar tenka ir jūsų įkurtos „Žvaigždžių“ mokyklos direktoriaus pareigos. Kaip jaučiatės šiame poste?
– Puikiai. Stengiamės, kad viskas klostytųsi gerai, kad vaikams būtų įdomu mūsų mokykloje, organizuojame įvairius renginius, varžybas. Į šią veiklą daugiau darbo įdeda Saulius. Aš esu tik direktorė, prie veiklos prisidedu tada, kai galiu.
– Jūsų „Žvaigždžių“ mokykla veikia ne tik Kaune?..
– Mes turime filialų įvairiose Lietuvos vietose ir nuolat plečiamės. Neseniai lankėmės Anglijoje, kur su grupe šokėjų pristatėme savo mokyklą ir atidarėme filialą. Ten jau prasidėjo pamokos ir užsiėmimai. Gali būti, kad tuo neapsiribosime ir plėsimės toliau.
– Ar jūsų santykiai su Sauliumi pasikeitė, kai šeimoje atsirado naujas narys?
– Gal šiek tiek pasikeitė, tačiau sakyčiau, kad į gerąją pusę... Nors ir anksčiau nesipykdavome, visgi dabar gyvename dar darniau. Vienas kitam stengiamės padėti. Saulius man labai padeda ir daug laiko praleidžia su Majumi. Net stebiuosi, kaip sumaniai moka su juo bendrauti: jie kartu žaidžia, į miestą važiuoja, jis ir pamaitina vaiką, ir gali valgyti pagaminti. O jei kartais mes ir apsižodžiuojame, tai visuomet vyksta, kad Majus negirdėtų.
– Nepasiilgstate to meto, kai abu buvote laisvi ir galėjote eiti visur, kur įsigeisdavote?
– Be abejo, kartais norisi to poilsio. Dabar dažnai būna, kad po koncertų grįžtu tik paryčiais. Apie dešimtą atsikelia Majus. Saulius stengiasi jį užimti, kad galėčiau ilgiau pamiegoti. Tačiau aš miegu jautriai, girdžiu visus namuose sklindančius garsus. Kai ruošėmės važiuoti į Angliją, manau, jog dabar tai bent ramiai pamiegosime, tačiau vis tiek nuo minčių apie namus negaliu atitrūkti, vis galvoju, kad ko nors nepamirščiau, ar viską padariau. Ir vis raminu save, kad kai vaikas paaugs, gal tada bus ramiau.
– Ar jūs, tikra vilnietė, jau pripratote prie Kauno gyvenimo?
– Kaune gyvenimas – šiek tiek kitoks nei Vilniuje. Pirmiausia į akis krinta gausybė duobių gatvėse... Tačiau mūsų namai yra Kauno priemiestyje Palemone. Tai tarsi atskiras miestelis, savotiška ramybės oazė. Čia labai ramu, nedaug automobilių, netoli marios ir miškas su gausybe įvairiausių paukščių balsų... Vasarą tikras rojus. Net nesinori į miestą. Nors ten turiu ir draugų, ir pažįstamų, miesto centre retai būnu.
– Tad Vilnius jums dabar atrodo pernelyg triukšmingas?..
– Vilnius vis tiek išliks mano didžioji meilė. Joks kitas miestas man jo nepakeis. Aš prie jo pripratusi, juk čia prabėgo mano visa paauglystė, čia gyvena mano mama. Čia gana dažnai atvažiuojame, nes sostinėje mūsų laukia daug darbų. Aišku, stengiuosi nevažiuoti, kai čia būna didžiosios automobilių spūstys, tačiau ir Kaune jų būna.
– Jūsų kaimynai tikriausiai didžiuojasi gyvendami šalia garsenybių?
– Šito nežinau, tačiau nesijaučiu, kad būčiau kažkaip aukštinama ar garbinama. Mūsų kaimynai – labai geri, su jais nemažai bendraujame, rengiame bendrus pasisėdėjimus. Jokio susireikšminimo tikrai nėra.
– Ar apie antrą vaikelį jau pagalvojate?
– Be abejo, Majui reikės broliuko ar sesutės. Tačiau ne dabar. Aš nelabai pritariu nuomonei, kad vienas vargas yra iškart auginti du vaikus. Kam tokio vargo reikia, kai gali tuo džiaugtis? Po metų kitų, kai Majus pradės labiau bendrauti ir bus galima su juo susikalbėti kaip su suaugusiuoju, ateis laikas ir kitam vaikeliui. Man atrodo, kad idealiausias vaikų amžiaus skirtumas – kokie ketveri metai.
– Kokius ryškiausius prisiminimus jums paliko grupė „69 danguje“?
– Jų buvo tiek daug, kad ką nors konkretaus sunku išskirti. Kažkodėl dabar šovė pirmoji mintis apie mūsų dalyvavimą vienoje televizijos laidoje, kurios net pavadinimo neprisimenu, – kai vienas žmogus sėdėjo prie kompiuterio, o mes lakstėme po visą miestą, ieškodamos tam tikrų paslėptų daiktų... Aišku, geri prisiminimai liko ir iš mūsų viešnagės Amerikoje.
– Ar šiandien bendraujate su kitomis grupės narėmis?
– Taip. Nors dabar visos esame išsibarsčiusios, vis susiskambiname, susirašome, susitinkame...
– Ir tikriausiai visuomet pasikalbate apie vaikus?..
– Be abejo. Ingridai buvo sunkiausia. Ji pirmoji tapo mama, o mes dar buvome netekėjusios. Tad jai nebuvo su kuo dalytis motinystės džiaugsmu. Paskui, kai Goda tapo mama, jos tarpusavyje turėdavo kuo dalytis, bet man ir Nijolei jų pokalbiai nebuvo įdomūs. Tačiau kai mama tapau aš, mūsų jau buvo dauguma. Tada Nijolė turėjo iškęsti mūsų pokalbius jai nerūpima tema. O kai ji tapo mama, dabar mes visos puikiai jaučiamės, nes vaikų tema tapo mums visoms vienodai aktuali.
Šiame žurnalo „Savaitė“ numeryje taip pat skaitykite:
· Kovai su nelegaliai dirbančiais žmonėmis – keistokos priemonės
· Vargas dėl neadekvačių žmonių paimtų kreditų
· Skirtingi gyvūnai – skirtingos ligos
· Sveikata iš beržų
· Sveiki pietūs ir kokybiškų produktų