Tačiau ir mūsų pastaruoju metu suglebę silpnučiai raumenukai, gerokai išskydę nuo menko naudojimo, vėl padirbėjo. Neužteko iškylos pėsčiomis į kalnus, tai dar vietoje gamybinės mankštos tenka kaskart užgesintą Snaigę, kuri pati nebeužsiveda, stumti. O ji – ne iš pačių lengviausių.

Chos Malal gyventojai ankstų šeštadienio rytą smalsiai stebėjo, kaip grupelė apsimiegojusių sportininkų pirmyn ir atgal gerą valandą stenėdami stumdė nuvargusios išvaizdos autobusą. Buvo net prisėdusių atokiau, kad ko nepraleistų. Snaigė nepasidavė. Niekaip. Sistema, kuri ankščiau veikė be priekaištų ir buvo labai artima tai, kuri sėkmingai naudota ir filmo „Little Miss Sunshine“ herojų, nedirbo. Abu mūsų technikos galiūnai ant drabužių susirinko beveik visas besivoliojančias kelio dulkes keliaklūpsčiaudami prieš mūsų damą. Nieko.

Jau rezgėm planus, kaip likusius daugiau nei tūkstantį kilometrų nesustodami pradėsim įveikinėti pirmadienio vakarą. Kai vėl po savaitgalio atsidarys dirbtuvės ir kas nors sugebės per dieną sutvarkyti gedimą. Jei atsiras tokių savanorių, aišku.

Sėdėjom su Vytaru ant kelio atbrailos ir tylėdami stebėjom mūsų mechanikų tandemo šokį. „Kažin, o benzino ar yra bake, – mąsliai pasvarstė draugas, jau susitaikęs su dar vienu užsisėdėjimu. „Įdomu būtų pažiūrėt, aišku. Bet ar jiems pasakysi? Kvailiais palaikys – atsakiau – Lieps dar padangas paspardyt, kad užsivestų“.

Gerai, kad taip nutiko. Važiuodamas toliau svarsčiau, kad istorija, bandant kelias brangias ryto valandas Snaigę užvesti be degalų, leis pamiršti tą nelemtą kėlimąsi žvejoti ir dabar jau bus nauja tema juokams. Nes mechanikai jau buvo pradėję iš Snaigės kosminį laivą konstruoti. Užtat šiandien tyli.

Tylėjom ir mes. Žiopliai. Ir labiausiai aš pats. Dėliojant maršrutą, dar Lietuvoje buvau pasižymėjęs, kad 40-ojo kelio net kelių šimtų kilometrų atkarpa, pakeliui į San Rafael, pasiekia savo aukščio piką Anduose. Reikėjo dar vakar pasukti dešiniau, taip išvengiant galimų nesklandumų kylant į viršų. Pamiršau.

Pusiaukelėje jau nebebuvo ką daryt. Maksimalus greitis – tik 20 km/h. Stačius pakilimus gal būtume įveikę ir greičiau, tik beprotiško stiprumo priešpriešinis vėjas stūmė, tiesiog grūdo atgal. Jo šuorai buvo tokie netikėti, kad net Snaigė kartą nespėjo tam pasiruošti, prisimerkti. Vienas gūsis tiesiog išplėšė jos priekinės lempos stiklą, kuris akimirksniu sudužo.
Stenėjom, bet lėtai slinkom pirmyn. Aplink tik kalnai, tarp kurių vingiavo vienišas asfaltuotas kelias. Bet ir ši paguoda greitai baigėsi. Keturiasdešimtasis – solidus tokių, kaip mūsų mašinų priešas. Žiaurus ir negailestingas.

Klausėm vis grėsmingiau riaumojančio, jau seniai ne moteriško Snaigės balso. Ir vos pasirodė, kad šalia upėje kalnams mažėjant vandenyje susėdę flamingai yra geras ženklas, mašinos motoras išleido naują garsą. Tokį, jog net gali įsivaizduoti, kad atėjus apokalipsei kažkas panašaus griaudės ore. Net ramusis mūsų žvejys Marcelo be menkiausios juoko gaidelės tarė: „Kasam duobę. Snaigė mirė“.

Tyla aplinkui puikiai įsipaišė mūsų draugijoje. Viltis, kad kas nors padės išsigelbėti, blėso. Net netoli buvusiame name – vienišoje pakelės krautuvėje, kurią pasiekėme riedėdami, pardavėjas tegalėjo pasiūlyti sausainių, vandens, kažkokio rašalo ir konservų.

Viską susikrovėm į dėžę laukdami nakties. Tiesa, jis patarė pavažiuoti dar tris šimtus metrų ir paieškoti pagalbos pas kelininkus, jei juos šeštadienio vakarą dar ten rasim. Keli išties buvo, bet vienintelis ten likęs technikos ekspertas, amerikietis, tik patarė kuo greičiau baigti kelionę. Jis atsiminė, kad tokius automobilius greitosios pagalbos tarnybai kažkada bandė užsakyti jo tėvynėje. Tik dėl silpno variklio, minties apie tai buvo atsisakyta. O dar sužinojęs, kad jau sukorėme kokius 7500 km, tik pakartojo savo patarimą. Paskui užrakino vartus ir nurūko linksmintis kažkur už septynių dešimčių kilometrų. Mūsų niekas netemps, nes kalnuose – negalima, benzino nėra, nes degalinė nedirba iki pirmadienio, viešbučio nėra.

Todėl pas tą patį gudrų krautuvininką tik iškaulijom jo paskutinius 20 litrų benzino ir patraukėm toliau, kiekvieną akimirką laukdami pabaigos. Važiuojam, kol sustosim...

Martynas Starkus, Chos Malal – San Rafael 2011