Jos mama dar kalbėjo mūsiškai, o jau kokių šešiasdešimties sulaukusi Sarmiento senbuvė tiek ir temoka. Bet beria užtikrintai, beveik be akcento. Ji ką tiktai mums pranešė, kad angaro, kur po dulkėmis tūno “oro senelio” lėktuvas, raktas atsirado. Netrukus ten privažiuos žmogus ir mus įleis.
Neblogas miestelis. Ramus. Tik karts nuo karto gatvėmis pralekia koks lenktynėms paruoštas automobilis. Netoliese yra vieta, kur vyksta jų lenktynės, tad treniruotėms dažnai tinka viena didelė Sarmiento gatvė. Lenktynininkų čia yra. Lėktuvai - du. O pilotų - nei vieno. Šlapelio „El Chimango“ stovi angaro gilumoje. Apdulkėjęs ir snaudžiantis.
Vytaras nemažai domėjosi apie šią įdomią asmenybę. Štai jo pasakojimas: „Kaziemieras Šlapelis – vieno iš Sarmiento miestelio įkūrėjo Izidoriaus Šlapelio anūkas. Į Argentiną jis atkeliavo kartu su tėvu Justinu dar nesiekdamas stalo XX amžiaus pradžioje, tad kelionę turbūt vargiai ar atsiminė. Mums artėjant prie Sarmiento, istorijų apie šį iš Kupiškio kilusį vyrą girdėjome vis daugiau ir prie jo paminklo tyrlaukiuose pasimetusiame miestelyje aiškiai suvoki, kad Casimiro (taip jį vadina argentiniečiai), buvo ir yra Patagonijos garsenybė.
Kazimieras nebaigė jokių aukštųjų mokslų, tačiau dėka smalsaus, aktyvaus ir drąsaus būdo visą gyvenimą daug kur buvo pionierius. Dar būdamas paauglys su draugu sugalvojo, kad malkų parsivežti iš už Musterso ežero geriau ne vežimu per tris dienas, kaip tai darydavo daugelis vietinių, o burlaiviu tiesiogiai per ežerą. Žinant, kad žmonės laikė šį ežerą bedugniu, tai buvo iššaukiantis sumanymas – tačiau įgyvendintas. Vaikinai malkas taip gabeno tol, kol Kazimiero motina uždraudė, nes negalėjo ramiai miegoti dėl nerimo. O Kazimieras jau buvo sukūręs verslo planą – plaukiant su malkomis dar žvejoti ir pardavinėti žuvį.
Suaugęs Kazimieras dirbs avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku. Jis taip pat taps pirmuoju Sarmiento automobilistu – 1918 metais jaunuolis įsigijo keturių cilindrų „Buick“ automobilį.
Vėliau dirba rangovu, stato kelius bei mokyklas. 1922-aisiais metais vėl nustebina visus, įsigydamas pirmąjį Sarmiente radijo imtuvą. Prie Kazimiero namų gali dažnai pamatyti būrį žmonių, besiklausančių radijo iš Buenos Airių.
1929-aisiais metais lietuvis žemės paviršiuje netoli Sarmiento pastebėjo keistai tamsią medžiagą – paėmęs mėginį, nusiuntė jį tyrimams – tai buvo gryna geležies rūda! Netrukus geležies rūdos kasyklos „Saulelė“ atidaryme iškilmingai groja municipalinis Sarmiento orkestras. O Kazimieras nenustygsta vietoje - ieško urano Patagonijos plynaukštėse, dirba kino operatoriumi, atranda didžiausius Argentinoje dinozauro griaučius, kurie dabar eksponuojami muziejuje Buenos Airėse ir pavadinti Šlapelio pavarde.
Tačiau labiausiai lietuvis trokšta skraidyti – jis supranta, kad Patagonijos platybių atstumus galima sutrumpinti tik lėktuvu. 1933-aisiais metais, kai Darius ir Girėnas skrido į Lietuvą iš Niujorko, Kazimieras pakilo į orą sklandytuvu. Netrukus jis įsigijo lėktuvą, slapčia parsiskraidino jį į Sarmiento, tačiau dangų raižė be leidimo ir be lakūno licencijos.
Kartą lietuvis į Comodoro Rivadavia parskraidino gydytoją ir policija žemėje pričiupo bebaimį lakūną. Kazimierui pavyko susitarti, kad jį paleistų, bet jis prižadėjo gauti lakūno licenciją.
Patagonijos lakūnas artimai bičiuliavosi su prancūzų rašytoju ir aviatoriumi Antoine de Saint Exupéry, kuris nuo 1929 metų dirbo oro bendrovės „Aeroposta Argentina” direktoriumi ir daug skraidė po Patagoniją, nusileisdavo ir Sarmiente.
1947 metais Kazimieras įsigijo trečiąjį orlaivį, nedidelį „Luscombe“ lėktuvėlį, kurį pavadino „El Chimango“ – „Vanagu“. Tolimiausias lietuvio skrydis – į Buenos Aires ir atgal. Daug skraido iš Sakramento, gabendamas ligonius, gydytoją ir kitais svarbiais atvejais. Kartą pateko į baisią audrą ir prarado lėktuvo valdymą, jau atsisveikino su gyvenimu, kai staiga vėl pajuto, kad lėktuvas tapo paklusnus ir iš mirties nagų pavyko ištrūkti.
Kazimieras Šlapelis išgarsėjo Argentinoje ir pasaulyje, kai sulaukęs garbaus amžiaus, vis dar skraidė. Spauda jį praminė „El abuelo del aire“ – „Oro senelis“. Kai Argentinoje lankėsi Neilas Armstrongas, pirmasis Mėnulyje pabuvojęs žmogus, jis buvo supažindintas su legendiniu lakūnų. Buvo išlikusi ir nuotrauka, deja, per gaisrą aeroklube po lakūno mirties daug vertingų relikvijų išnyko amžiams.
Paskutinį kartą į orą Kazimieras Šlapelis pakilo būdamas 82 metų amžiaus – deja, nesėkmingai. Variklis užgeso maždaug 20 metrų aukštyje ir lėktuvas nukrito. Lakūnas susižeidė ir po šio įvykio nutarė nebeskraidyti.
Paskutinius gyvenimo metus Kazimieras gyveno savo įkurtame aeroklube Sarmiente. Mirė 1983-ųjų metų gegužės 10 dienos popietę, po priešpiečių oro klube, užmigdytas iš radijo imtuvo sklindančios Bramso melodijos, su laikraščiu rankoje.
Jo lėktuvas po mirties buvo restauruotas. Būtent jį mes aptikome Sarmiente. Šalia pastato mėtėsi ir daiktai, išmesti lauk po gaisro. Tarp jų, spėju, ir tas pats radijo imtuvas, iš kurio paskutinę gyvenimo muziką girdėjo narsus ir žmonių mylėtas lietuvis, palikęs ryškią žymę Patagonijoje.
Tolstam į pietus. Dėl kiek užvėlavusio išvykimo, šią naktį Rio Galegos nepasiekėm. Nieko. Svarbu, kad Snaigė vėl mums maloni ir draugiška. Rytoj jos ratai pirmą kartą pasieks Čilės kelius.
Martynas Starkus, Sarmiento – San Julian 2011
Daugiau apie šiuos nuotykius jau rugpjūtį per TV3!
