Dar dešimt. Dar. Lengvai, po truputį, nekankindami daugiau, negu jis jau kenčia, variklio savo džiaugsmui pamatėme Malargue naktines šviesas.
Tai, ko siekėme ir apie ką dar prieš valandą tik svajojome - jau turim. Bet juk žmogus - godus. Duok jam dar ir dar. Mes, žinia – ne išimtis.
Pasipildę benzino, spaudėm toliau. Visi lyg vienas jautėm, kad vos tik išjungsim variklį, šis kaip mat ims ir subyrės, todėl stengėmės atsargiai išspausti kiek galima daugiau. Ir važiavom. Dardėjom toliau.
Naktį praleidome San Rafaelyje, su gerokai sužeista Snaige nuvykę daug daugiau, nei manėme jai lemta tą naktį buvo. Vėl stumdami ir užvesdami jos variklį anksti ryte, išgąsdinome visus aplinkinius šunis, bet juk jiems patiems geriau, kad nors ir garsiai, bet išvažiavom, nei būtume likę jų klausą kankinti ilgiau, čia subyrėję.
Mendozoje dabar - gražus ruduo ir garsiausi Argentinos vynuogynai ilsisi nuo sau įprasto dėmesio derliaus metu. Bet žmonės juose vis kažką daro, krapšto. Vienas toks malonus vaikinas, kurio žemėje stabtelėjome pažioplinėti, tiesė virš vynuogienojų tinklus. „Čia kartais pasitaiko kruša, tad noriu apsaugoti nuo jos augalus“,- kalbėjo šeimininkas.
Perėmęs iš ne itin dideliu tvarkingumu pasižymėjusio savo tėvo priežiūros reikalaujančius hektarus, Chose ėmėsi daryti tvarką. Ir tai jam pavyksta. Vynuoges žmogus parduoda sėkmingai, nes vyndariai jo vynuoges vertina. Jos išties puikios ir labai saldžios. Prisigraibėm saujas kekių, likusių nuo paskutinio derliaus ir susikrovėme į vėl riedantį autobusiuką.
Mes vis važiavom. Ir dėl to nuotaika buvo nuostabi. Šį kart labai norėjome nusigauti bent iki Marcelo tėvų, kurie gyvena mažame Merlo miestelyje, iki Buenos Airių nutolusiame apie 900 kilometrų. Bent dienai. O paskui jau ir į lėktuvą kaip nors suspėsim. Jei tas Islandijos prakeiksmas mus paliks ramybėj (pernai per tuos dūmus, skrisdami iš Pekino, nusileidom visai ne ten, kur turėjom).
Mintyse sau vis kartojau, kad net ir sustojus dabar, didelės bėdos nenutiks. Mes per beveik mėnesį trukusias klajones įspūdžių turime pilnas galvas ir vaizdo laikmenas. Bet vis vien žiauriai norėjosi su Snaige grįžti į tą patį kiemą, iš kurio išvažiavome. Todėl akseleratorių spaudžiau švelniai ir vis labiau tikėjau, kad Argentinos sostinė sulauks mūsų visų.
Snaigė mirė... Iki paskutinio pasiekto metro, milžiniškomis pastangomis, jau per dūmų uždangą ji mus atvežė iki ženklo Merlo 58 km. Ir sustojo.
Nesu motorinių svajonių ekspertas, bet manau atsidūrė ten, kur savo dienas svajoja baigti visi automobiliai - šalia gyvo, triukšmu ir greičiu alsuojančio kelio. Viskas.
Dvejopi jausmai. Liūdna, kad automobilis, kuris tapo mūsų šeimos nariu, vis tik, nors ir labai stengėsi, nesugebėjo pasiekti tikslo kartu. Kita vertus Snaigė šioje kelionėje, naikindama litrus tepalų ir benzino, iš savęs išspaudė net daugiau negu galima būtų tikėtis.
8414 kilometrai. Jau šis tas mašinai, kuri galėjo savo dienas taip ir baigt nuošalioje pašiūrėje, suvalgyta korozijos. O dabar štai - legenda beveik. Sutemus, sėdint nurimusiame, neįprastai tyliame salone, kiekvienas iš mūsų paskendo savo mintyse, kuriose mašinai teko ne mažiausias vaidmuo. Vilkikas visiškai neskubėjo, juk čia Pietų Amerika, draugai.
O mes ir nė lašo dėl to nebesijaudinome. Mūsų kelias čia baigėsi irgi. Tūkstančiai kilometrų įspūdžių, gerų žmonių ir fantastiškos gamtos. Benzino kvapo ir rėkiančio motoro. Šaltų naktų ir karštos mate. Daug futbolo ir nuotykių.
Kaip visuomet - reikia laiko. Tada viskas atguls savo lentynėlėse ir bus patogiau Jums pateikt. Galbūt - naujoje knygoje. Bet greičiausiai - jau rugpjūtį, kuomet lauks 5 dalių filmuotas pasakojimas per TV3 „Kartą Pietų Amerikoje“. Ir tai bus ne kelioninė laida. Tai bus tiesiog pasakojimas apie vieną kelionę...
Martynas Starkus, kažkur šalia Merlo, Argentina 2011 metai.
P.s. Mes nuoširdžiai dėkojame visiems keliavusiems kartu. Savo rėmėjams ir Tau, mūsų bičiuli, skaitytojau. Juk greit ir vėl susitiksim.
