Antrus metus kuriamas projektas – tai realybės šou, vykęs Ruklos kariniame poligone, kuriame šiemet dalyvavo ne tik šeši Lietuvoje gerai žinomi vyrai, bet ir šalyje garsios moterys. Viena jų – J. Anusauskienė, pradžioje tik gavusi iš projekto organizatorių kvietimą, dalyvauti jame atsisakiusi, nes, pasak moters, aštuonias dienas nedirbti jai pasirodė per didelė prabanga. Tačiau geriau apsvarsčiusi pasiūlymą ir tikslingai susidėliojusi savo dienotvarkę, moteris ryžosi daugiau nei savaitę trukusiam eksperimentui.
„Esu aktyvus žmogus, apkeliavusi daugiau nei 100 valstybių, esu išgyvenusi įvairiausių įspūdžių, bet kad per tokį trumpą laiką galima gauti tokį patirčių koncentratą, tai net neįsivaizdavau“, – dar šiltais įspūdžiais su DELFI dalijosi J. Anusauskienė.
Pasak menininkės, projektas „Tikri vyrai“ nebuvo fiktyvus šou ar režisuotas reginys publikai, greičiau atvirkščiai: „Tai buvo realus kario gyvenimas, net šiek tiek aktyvesnis nei eilinio, todėl, kad buvo stengtasi mus maksimaliai supažindinti su įvairiais kariniais dalykais ir leisti apie juos išgirsti ne tik teoriškai, bet ir išbandyti praktiškai“.
Per šį projekto filmavimo laikotarpį J. Anusauskienė sako įgavusi daugybę naujų patirčių ir turėjusi galimybę atsakyti į sau rūpimus klausimus, pasitikrinti, kur yra jos fizinių galimybių ribos bei sužinoti savo koncentracijos išlaikymo gebėjimus, kai esi visiškai pervargęs.
„Kariuomenė bet kurioje valstybėje yra vienas seniausių darinių pasaulyje ir joje tikrai galima pasimokyti strateginio mąstymo ir komandinio vadovavimo bei darbo patirčių“, – DELFI apie pagilintas kompetencijas kalbėjo renginių organizatorė, kuriai projekto metu finalinėje misijoje buvo patikėtos ir vieno iš skyriaus vadovų pareigybės.
Paklausta apie tai, su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrė, J. Anusauskienė kaip didžiausią iššūkį įvardina fizinį krūvį ir itin didelį informacijos srautą: „Stengdavausi padaryti viską maksimaliai gerai, tada pykdavau ant savęs, kad kažką sumaišiau ar pražioplinau. Tikrai dariau daug klaidų, bet ir visą laiką juokavau, kad jei klystame, tai reiškia, kad dar esame gyvi, o neklysta tik mirę“.
Sakoma, kad bendri patyrimai sujungia žmones ir sustipriną jų ryšį, tai patvirtina ir pati J. Anusauskienė su kolegomis išgyvenusi daugybę išbandymų. Moteris sako šiai dienai jau suprantanti tuos karius, kurie grįžę iš karo bendrauja tik tarpusavyje, nes niekas daugiau jų nesupranta. Anot fotomenininkės, pasibaigus projektui, jų komandoje vyravo panaši būsena bei atmosfera.
Aktyvi ir stipraus charakterio J. Anusauskienė savo vadovavimo patirtį sugebėjo parodyti ir filmavimo metu, tačiau neveltui, o dėl bendro tikslo ir galutinio rezultato: „Tik atvykusi prie šarvuočių pareikalavau kalbėtis su jų vadais. Man reikėjo žmonių, kurie turi įgaliojimą spręsti. Tuomet visi liko stipriai nustebę, bet aš tokius įpročius turiu ir gyvenime, kad jei tik yra galimybė, stengiuosi bendrauti su aukščiausio rango žmonėmis, o ne su sekretorėmis. Ne dėl to, kad kažką nuvertinčiau, bet todėl, kad hierarchija koordinacijai yra labai svarbi. Kariuomenėje tai taip pat reikšminga kaip ir gyvenime, tiesiog dažnai mes tą pamirštame“.
Daug kas įsivaizduoja, kad tik vyrai gali tarnauti kariuomenėje, o moterims ten ne vieta. Tačiau ką apie tai mano pati J. Anusauskienė? „Aš pažįstu daug silpnų vyrų, ir daug stiprių moterų, ir kartais tas santykis mane šiek tiek gąsdina. Gatvėje ne kasdien daug vyrų pamatysi, juk žmonės su kelnėmis nebūtinai yra vyrai. Tačiau dabar sakau, viskas gerai - mes turime tikrų vyrų, mačiau jų kariuomenėje! Lietuvos genofondas yra geras“, - juokiasi ir įgyta patirtimi džiaugiasi J. Anusauskienė.
Nors renginių organizatorei ir davė teigiamos patirties dalyvavimas projekte, ir ji dėl jo nesigaili, tačiau nuolat dirbti kariuomenėje moteris nenorėtų, nes mano, jog kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą ir turi daryti tai, kuo gyvenime dega bei kam jaučia alkį. Bet koks darbas, ar tai kario, ar fotografo, ar mediko, pasak J. Anusauskienės, gali būti gerai atliekamas tik tada kai į jį investuoji visiškai visą save, o tai gali daryti tik tuomet kai tai yra tavo gyvenimo būdas, o ne darbas už kurį tu gauni atlygį.
