Išskirtinis interviu. E. Dragūnas – apie įvykusias vestuves, didžiules svajones ir planus išvykti iš Lietuvos

Vieną dieną jis emocionalus mušeika, kitą - jautrus ir rūpestingas tėtis. Jo vardas dažnai linksniuojamas teismuose, o sausakimšose koncertų salėse skanduojamas daugiatūkstantinės gerbėjų minios. Socialiniai tinklai mirga jo atostogų, kelionių bei prabangių automobilių nuotraukomis, tačiau atsisėdus prie vieno stalo gali įsitikinti, kad įvaizdis – dar ne viskas. Šis žmogus gali būti jautrus, ramus, šeimyniškas, nuoširdus. Apie tai, kad Egidijus Dragūnas yra viena didžiausių žvaigždžių Lietuvoje, neleidžia pamiršti tik kas penkias minutes jo autografų prašantys gerbėjai.

- Girdėjau, planuoji išvykti iš Lietuvos? Emigruoji? Pasiekei čia viską, ko norėjai ar tiesiog ieškai didesnės rinkos savo muzikai?

- Turiu dar čia nebaigtų reikalų, įsipareigojimų ir suplanuotų koncertų. Buvau Amerikoje ir išduosiu paslaptį: ten susitikau su vienos garsiausių leidybinių kompanijų vadovais. Sekėsi labai puikiai, tačiau jei noriu siekti savo svajonės, turiu prieš tai atlikti dar kelis darbus. Jei man pavyks, išvažiuosiu iš Lietuvos, tačiau tik kuriam laikui. Tad žodis "emigracija" čia netinka.

Man nebe 18, tad jei noriu išgarsėti už Lietuvos sienų, pasiekti daugiau, turiu tai padaryti per kokius 3 - 4 ateinančius metus. Dirbu kiek kita linkme, o kaip seksis - parodys ateitis.

Šiuo metu įrašinėju savo pirmas dvi angliškas dainas, laužau liežuvį. Tai yra viena iš sąlygų, turiu parodyti, kaip aš kalbu angliškai. Tačiau apie tai daug nepasakosiu, kad nebūtų taip, kaip su paskutiniuoju vaizdo klipu, į kurį buvo įdėta tiek daug pastangų, o dienos šviesos jis taip ir neišvys.

- Šiuo metu dar yra suplanuoti du didžiuliai koncertai Klaipėdoje ir Kaune. Juose bus dar daugiau garso ir šviesų?

- Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu liepą Klaipėdoje vyksiančiam konertui. Renginys bus tikrai didelis, nes norisi parodyti, ką galime ir kad nestovime vietoje. Su manimi dirba didžiulė profesionalų komanda, šiam renginiui šią vasarą neprilygs nė vienas lietuviškas koncertas ar muzikos festivalis: nei savo dydžiu, nei sąmata.

O Kauno koncerte gruodžio 6 dieną pristatysime naują "Sel" albumą. Darysime viską, kad gerbėjams ir vėl atvėptų žandikauliai (juokiasi).

- "Sel" koncertai kasmet vis didesni ir kokybiškesni. Ar esi pats sau nusibrėžęs ribą, kurią pasiekęs jaustum, jog pasiekei viską, apie ką svajojai?

- Galiu atskleisti paslaptį: mūsų grupės planuose yra ir 2015 metai, vasara, Vingio parkas. Noriu sulaužyti tą "Foje" rekordą visais atžvilgiais: tiek techniškai, tiek pasirodymo kokybe, tiek žmonių kiekiu. Svajoju padaryti dar didesnį ir geresnį šou.

Jau dabar savo koncertų lygiu niekuo nenusileidžiame pasaulinio lygio žvaigždėms. Tad ir kitų metų vasaros koncertas nebus blogesnis nei už "Depeche Mode", nei už Lady Gaga.

Į renginį bus suvežta įspūdinga technika iš Skandinavijos, scena prilygs maždaug penkių aukštų namui. Tai bus pats didžiausias kada nors mūsų šalyje vykęs lietuviškas renginys.

- Kur, tavo nuomone, slypi Egidijaus Dragūno ir grupės "Sel" populiarumo priežastis? Kodėl tau į koncertą pavyksta surinkti tūkstančius gerbėjų, o kitiems - vos dešimtis ar šimtus?

- Aš labai daug dėmesio skiriu bendravimui su gerbėjais, bendrauju socialiniuose tinkluose, kiekvieną dieną stengiuosi būti su jais, stengiuosi dalintis tuo, kuo aš gyvenu. Noriu parodyti, kad esu jų draugas, toks pat, kaip ir jie... Man labai įdomu, ką jie mąsto, kaip jaučiasi, tai yra mano sielos, kūno, gyvenimo dalis. Mus sieja ne tik muzika, mus sieja kur kas daugiau - bendravimas. Čia ir yra toji sėkmės priežastis.

Taip pat visi žino, koks mano požiūris į darbą. Stengiuosi viską daryti 110 procentų. Kai kiti siūlo kažkur pataupyti, aš nesutinku, nes noriu tik geriausio rezultato.

Daug investuoju į tai, kad koncertas tikrai būtų pramoga ir gerbėjai nenusiviltų. Man smagu žmonėms dovanoti fejerverkus, kokių nebuvo per dvejus Naujuosius ir dvejas Jūros šventes kartu sudėjus. Svarbu neapgaudinėti žmonių ir nežadėti to, ko negali įgyvendinti. O į mano koncertus ateinantys gerbėjai žino, kad tikrai pamatys kažką įspūdingo.

Aš nepardavinėju duonos ar automobilių, aš parduodu gerą laiką. 

- O kokios emocijos tau iš gerbėjų grįžta atgal?

- Pastaruoju metu gaunu tikrai daug, matau, kaip žmonės reaguoja į mane gatvėje, kaip mojuoja man iš savo mašinų, kaip sveikinasi, šypsosi, nori bendrauti. Aš jaučiu, kad esu mylimas ir tai be galo didelė palaima.

Be viso to, aš atrašinėju gerbėjams asmeniškai, yra žmonių, kurie turi problemų, prašo patarimų, niekada nepatingiu atrašyti, pabendrauti. Tai tarsi dalis manęs. 

- Kodėl kiti mūsų šalies atlikėjai vos suduria galą su galu, yra priversti dirbti papildomus darbus, o tu gali surengti porą koncertų per metus ir leisti sau gyventi prabangiai?

- Per dvidešimt metų grojimo aš neturėjau kitų darbų. Visą tą laiką buvau susikoncentravęs tik į muziką. Tiesa, kurį laiką dirbau tėčio kompanijoje, tačiau tai man neteikė džiaugsmo. Visad žinojau, ko siekiu ir kryptingai ėjau savo svajonės link.

Mokiausi dviejuose universitetuose, o mano mergina sako, kad esu unikalus ir kito tokio kaip aš pasaulyje nėra. Kai viešėjau Niujorke ir leidybinės kompanijos atstovams sakiau, kad mano vokalas nėra labai stiprus, atsakymas buvo trumpas: mums reikia charizmos. Tai yra svarbiausia.

Aš savo darbą suprantu ne tik kaip lipimą į sceną, aš nusimanau ir verslo, reklamos srityse, taip pat žinau, kaip organizuoti koncertą, kas yra geras garsas. Stengiuosi keliauti, investuoti į save, domėtis naujovėmis.

O apie kitus... Aš nepasakyčiau, kad taip čia visiems kitiems Lietuvoje nesiseka. Gyvename labai mažame krašte ir pas mus nėra tokių žvaigždžių, kaip Justinas Timberlake'as, Bruno Marsas, Jay-Z ar Beyonce. Mūsų nedidukėje Lietuvoje yra be galo daug talentingų žmonių. Jazzu įrašinėja dainas pas garsius Švedijos prodiuserius, Mario Basanovas šiuo metu gal net garsesnis Pietų Amerikoje nei čia, pas mus. Tačiau visuomet buvo ir bus stipresnių bei silpnesnių, taip jau yra.

- Pastaruoju metu tave dažniau galima sutikti teismuose nei scenoje...

- Žmonės sako, kad kuo daugiau turi pinigų, tuo daugiau yra problemų. Tame yra dalis tiesos. Teismuose aš susiduriu su nesąžiningais žmonėmis, kiti tiesiog nori manimi pasinaudoti. O mano problema yra ta, kad aš, matydamas neteisybę, nenutyliu. Čia toks charakterio bruožas. Mūsų visuomenė yra linkusi slėptis po lapais ir daug ką nutylėti: "tegul", "tiek to", "čia ne mano reikalas", "praeis"... Aš toks nesu.

Aišku, man be galo gaila mano laiko, finansų. Gerai tik tai, kad kiek buvo mano paskutinių bylų, nė vienos aš nepralošiau.

- Vaikščioti po teismus, įsivaizduoju, nėra pats maloniausias užsiėmimas?

- Jaučiuosi ramiai, nes už mano nugaros yra teisybė. Ta teisybė yra tiktai viena, tai mane ramina labiausiai. Nesu kaltas, žinau, kad nieko nepavogiau, nieko nenužudžiau ir man nėra ko bijoti.

- O kaip į tai reaguoja tavo šeima?

Mano sūnus tikrai nežino tokių dalykų. Savo šeimoje, namuose aš esu ramus, ten aš pailsiu, ten yra mano tvirtovė. Manęs kartais žmonės klausia: "o kam tu mėtai save ne ten, kur reikia?", bet tai jau yra charakterio bruožai ir aš esu toks, koks esu.

- Bet kuriuo atveju Deividas gyvena ne visai įprastą paprasto berniuko gyvenimą. Jis daug keliauja, yra žinomo atlikėjo sūnus, jus atpažįsta gatvėje. Ar pasikalbate su vaiku apie tai, kaip jis norėtų gyventi užaugęs, ar taip pat svajoja būti žvaigžde?

- Savo vaikui skiriu tikrai daug laiko, jis jau lanko mokyklą, mokosi skaičiuoti, šiek tiek kalba prancūziškai. Tiesa, jau teko pabūvoti pas mokyklos direktorę "ant kilimėlio", gavome pastabų, kad sūnus truputį tinginiauja, sunkiai susikaupia. Bet jis lygiai toks pat, kaip aš vaikystėje, taigi, esu tikras, išaugs ypatingu žmogumi.

Deividui šiuo metu šešeri ir jis svajoja būti ne muzikantu, o Betmenu, Žmogumi Amerika, Halku ar dar kažkuo. Tai yra turbūt nerealiausia ir gražiausia, kas tik gali nutikti vaikystėje.

Mano berniukas kol kas nelabai supranta tokių dalykų, bet kai poros koncertų metu aš paprašiau minios žmonių ištarti Deivido vardą, jam tai pasirodė nereali staigmena ir paliko neišdildomą įspūdį. O kas iš tiesų vyksta jo galvytėj, galiu tik įsivaizduoti.

Bet kuriuo atveju aš labai juo rūpinuosi, stengiuosi, kad jis važiuotų, būtų, matytų. Gauname nusiskundimų, kad mums mokykla yra lyg antraeilis dalykas, nes dabar Deividas gyvenimą supranta daugiau kaip pramogą, galimybę būti vis kitur, skristi, kažkur dalyvauti, lankyti muziejus. Per tuos beveik septynerius metus aš įdėjau tikrai daug laiko, pinigų ir labai stengiausi dėl savo vaiko.

Kadangi jis negyvena kartu su mama, turiu jam duoti viską, kas tik įmanoma. Mano paskutinėj dainoj nuskamba frazė: "būk geras tėvas ir turėsi gerą sūnų". Būtent tuo vadovaudamiesi mes drauge su juo ir augame, tokia mūsų filosofija.

- Anksčiau vis užsimindavai apie vestuves. Kada jų sulauksime?

- Su vienu draugu neseniai juokavom ir sakėm: "kas yra vestuvės? Vestuvės yra oficialus leidimas naudotis kito lytiniais organais" (juokiasi). Jei rimtai, nematau būtinybės, bet, aišku, bus negražu, jei aš to nepadarysiu.

Mūsų su Eleonora santykiai puikūs, nuostabiai leidžiame laiką, kartu gyvename, nesipykstame. Gal kaip tik kai įvyksta vestuvės atsiranda daugiau trinties ir nesutarimų? Dabar pas mus viskas harmoninga ir gražu, ko dar reikia?

Mūsų abiejų požiūris į vestuves sutampa: jei jos ir bus, tai tik mūsų. Niekas nežinos, kur jos bus, mes tikrai nesifotografuosim žurnalų viršeliams. Tai labai asmeniškas dalykas. Buvo laikas, kai norėjau didelės šventės, o jei dabar jas darytume, jos būtų uždaros, mažos, jaukios.

Manau, kad mano mylimoji labiau verta kokių prabangių dovanų, kokio gero automobilio arba kokios rezidencijos, o ne didžiulės šventės, kurioje dalyvautų visa Lietuva.

Giliai širdyje mes jau seniai susituokę ir tai, mano manymu, svarbiau nei bet kokie popieriai ar baltos suknelės.

- O ką apie tai mano Eleonora? Juk visos moterys svajoja apie baltą, žemę šluojančią suknelę, gražią šventę...

- O čia jau jos pačios paklauskit, aš šito nežinau. Kartais ji man pasako, kad jai atsibodo būti meiluže ir ji nori garantijų. Manau, tai visiškai normalu ir suprantama. Bet aš žinau save ir tikrai suprantu, kad ji tas visas garantijas turi. Didesnės garantijos negu mano žodis negali ir būti.

- O sūnus neprašo brolių, seserų?

- Aš nežinau, ar jam jų reikia. Kol kas mane tai žiauriai gąsdina. Jei dabar reiktų pakartoti tai, ką aš veikiau prieš šešerius metus, tie visi pampersai, visa kita... Suprantu, kad dar nesu tam pasiruošęs... Šiuo metu aš turiu didžiulę svajonę - išgarsėti visame pasaulyje ir vieną dieną aš tą svajonę įgyvendinsiu. Todėl dabar man užtenka ir vieno vaiko. Kitas bus truputį vėliau.

Po tam tikrų savo gyvenimo įvykių yra dalykų, kurių aš neplanuoju. Bijau, kad po to Dievas iš manęs juoksis.

- Sakai, svajoji apie pasaulinę šlovę. Apie ką dar gali svajoti žmogus, kuris nusipirkti gali praktiškai bet ką?

- Apie daiktus net nekalbėsiu, aš esu nepasotinamas maksimalistas. Jei apie dvasinius dalykus, tai labiausiai norėčiau turėti sielos ramybę, normalų dvasinį gyvenimą. Nes nusipirkti gali viską, bet jei neturi meilės, artimo žmogaus, jokie turtai to neatstos.

- Tai suvokdamas ir įkūrei savo labdaros fondą, kuris rūpinasi sergančiais vaikais?

- Fondas gimė po skaudžios nelaimės, kuri nutiko mano sūnui. Gyvenime jau ne kartą įsitikinau, kad kažkam kitam atiduotas gėris grįžta dvigubai. Kai į fondą suplaukė pinigai už albumo "Aš kaip žąsis" pardavimus, vaikų ligoninėms nupirkome nemažai svarbios įrangos. Aš pats asmeniškai tuo rūpinausi: pats lankiausi ligoninėse, bendravau su medikais, su sergančių vaikų tėvais. Po to gaudavau laiškų, kuriuose būdavo ir liūdesio, ir džiaugsmo, todėl jau daug kartų mačiau, kad fondas yra reikalingas ir gali padėti ne vienam vaikui.

Planų turime daug ir įvairių. Neseniai dalyvavome konkurse, norėjome Valakampiuose gauti žemę klinikai statyti, tačiau susidūrėme su baisia korupcija. Ir kol Lietuvoje jos bus tiek, kiek yra, gerus darbus įgyvendinti bus labai sunku.

Kitas mūsų tikslas – gruodžio 6 diena, tad kviečiu visus dalyvauti koncerte Kaune, kur bus pristatomas naujasis "Sel" albumas. Noriu, kad žmonės susimąstytų, nevogtų muzikos, o nusipirktų albumą, nes kiekvienas centas už jį bus skirtas fondui ir sergantiems vaikams. Atiduosime ypatingą duoklę Kaunui: už albumą surinkti pinigai ir liks Kaune, skirsime juos įrangos klinikoms pirkimui.

- Ar gali trumpai papasakoti, kaip atrodo tavo diena? Daugeliui atrodo, kad nieko neveiki: per metus surengi kelis didžiulius koncertus, po to dviems mėnesiams išvyksti pagyventi į Balio salą...

- Taip tikrai nėra. Neturiu vadybininko ir nenoriu jo turėti, todėl visus darbus nuo A iki Z atlieku pats. Aišku, turiu savo komandą, su manimi dirba apie dvidešimt žmonių, visi jie prisideda prie "Sel" sėkmės...

Mano diena prasideda nuo pusryčių su sūnumi, vėliau arba aš, arba Eleonora vežame Deividą į mokyklą, po to skiriu valandą sportui. Renkuosi lengvąjį kultūrizmą, pilateso mankštas, kartais jogą, vėliau valandą laiko turiu prasidainavimui, nes kasdien lavinu balsą.

Po to dažniausiai dirbu, tvarkau reikalus, tik skirtumas toks, kad man netenka tūnoti biure, galiu dirbti ir iš namų, ir iš automobilio ir net būdamas užsienyje.

Vėliau keliauju į įrašų studiją, repeticijas, veiklos turiu tikrai daug. Žinoma, pramogauju, susitinku su draugais.

Mano gyvenimas tikrai panašus į daugelio, kitoks tik tuo, kad ramios ir tylios akimirkos čia turi daug didesnę prasmę...