Tarnybos metu jie kariai buvo mokomi efektyviai skleisti ir aptarnauti ryšių ir informacines sistemas, dalyvavo įvairiose Sausumos pajėgų kovinio rengimo pratybose, mokymuose, kuriuose užtikrino realų aprūpinimą ryšiais. Kariai taip pat įgijo bazinius kario įgūdžius: dalyvavo šaudymo, fizinio rengimo, taktikos, rikiuotės pratybose, mokėsi pirmosios medicininės pagalbos.
„Jaučiuosi pakylėtas. Visomis prasmėmis – ir kad atlikau pareigą, ir kad atlaikiau kariuomenės režimą. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, grįžtu pailsėjęs, kaip po sanatorijos ir purvo procedūrų. Jaudinuos, nes žinau, kad reikės šokti į darbus, buitį. Bus problemų ir rūpesčių. Tarnybos metu jų išvengdavau“, – juokiasi DELFI kalbintas žurnalistas.
Jis pasakoja, jog tarnaudamas išmoko paklusnumo, kantrybės, disciplinos, ryšių subtilybių, valdyti ginklą, kasti apkasą, nesudėti bluosto ir laukti priešo.
„Net ir tie kariai, kurie dažniausiai buvo kažkokiomis smulkmenomis ir nepatenkinti, jau dabar supranta, kad buvo verta ir naudinga. Gal šiuo momentu jie mažiau galvoja, kad iš tiesų prisiekė bet kokia kaina ginti Tėvynę, daugiau galvoja apie asmeninius dalykus, bet pirmiausia juk nuo savęs turime pradėti. Mokėsime viduje įveikti kliūtis, galėsime padėti kitiems“, – neabejoja I. Krupavičius.
Paklaustas, kas per tuos 9 mėnesius buvo sunkiausia, Ignas sakė: „Galbūt sunkiausia buvo tylėti. Kam patinka, kai tave reguliuoja ką ir kaip turi veikti ir daryti? Norėdavosi kartais net drausminti karius, kurie neuždarydavo kakarynių ir neklausydavo vadų, garsiai reikšdavo savo nuomonę. Nuomonę reikia sukišti į vamzdelį o vamzdelį į sėdynę, sakydvo vienas vadas. Pilnai tam pritariu, čia juk kariuomenė“.
Pasak į televiziją nuo rudens grįžtančio I. Krupavičiaus, kiekvienas dalykas, nutinkantis gyvenime nenutinka be reikalo ir iš to reikia pasimokyti.
„Džiaugiuosi įsiliejęs į karių draugiją. Dabar esu aktyvus rezervas, pasiruošęs bet kurią minutę, jei reikės, ginti Tevynę. Taip pat rimtai svarstau jungtis prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų“, – DELFI kalbėjo Ignas.
