Mūsų fotoreportažui atlikėjas pasirenka penkis svarbiausius jam miesto objektus – Rusų dramos teatrą, sostinės stotį, Vingio parką, Sporto rūmus ir dviračio taką palei Nerį. Visos šios vietos „Lemon Joy“ solistui ypatingos, suasmenintos ir brangios. Su kiekviena jų susijusi ne viena istorija, išgyventa daugybė skirtingų akimirkų.
Norisi priminti, kad grupės „Lemons Joy“ atlikėjas – tikras miestietis. Jo namai – Vilniaus centre, netoli nuo jo nutolsta ir minėti objektai. I. Kofo pagrindinis transportas – jo paties kojos arba dviratis. Tik šį kartą sėdamės į automobilį, dar nesutemus, norėdami aplankyti visas suplanuotas vietas.
„Aš - miesto žmogus, todėl labai nenorėčiau gyventi kažkur toliau, - sėdėdamas automobilyje savo pasakojimą pradeda I. Kofas. - Man patinka šurmulys, kai išeini iš namų ir iškart esi centre. Būdamas kažkokioje sodyboje pavargstu jau antrą dieną, norisi veiksmo. Ne dėl to, kad aš labai aktyvus ir mėgstu bendrauti, toli gražu nemėgstu, nesu kalbus, tiesiog man patinka stebėti, kas vyksta aplink mane“.
Paklaustas, kokių miesto pokyčių jis pasigenda sostinėje, I. Kofas susimąsto ir netrukus atsako: „Miestas keičiasi. Ir kečiasi į gerąją pusę. Prisiminkime Vilnių prieš dešimt metų – buvo šiek tiek baisesnis. Jis vis gražėja, gražėja, o ir žmonės darosi tolerantiškesni, daugiau intelekto jų akyse, daugiau stilingų, gražių praeivių gatvėse“.
Ne veltui mūsų kelionės pradžiai atlikėjas pasirenka Vilniaus miesto stotį. Ši erdvė jam siejasi su jo gyvenimo pradžia – vaikyste ir tėvais.
Stoties kvapai ir vaikystės romantika
Galima sakyti, kad Vilniaus stotyje prasidėjo visas mano gyvenimas... Pirma mano kelionė traukiniu įvyko, kai man dar nebuvo metukų. Mes važiavome prie Juodosios jūros. Nuo to laiko iki ankstyvos paauglystės mes kiekvieną vasarą praleisdavome Sočyje. Kadangi mano mama – mokytoja, jai atostogos būdavo visą vasarą. Esu labai jai dėkingas už laimingą, saulėtą vaikystę.
Jaučiu begalinę meilę traukiniams. Mano tėvas buvo traukinio mašinistas ir turbūt jis įskiepijo tą meilę per kraują. Dažnai būdavau pagrindiniame traukinio vagone ir matydavau visą to darbo romantiką. Man atrodė, kaip lengva valdyti traukinį, nereikia sukinėti į dešinę, į kairę. Tik pirmyn ir varai (nusijuokia).
Jeigu yra galimybė pasirinkti traukinį, lėktuvą ar autobusą, aišku, aš renkuosi traukinį. Man nesvarbu, kelionė gali būti ir dešimt kartų ilgesnė, bet su traukiniu - jaukesnė. Dabar juo važinėju labai retai... Apskritai visi stoties kvapai man labai mieli. Net mazuto kvapas... Žmonės, kurie prie stoties „tūsinas“, aišku, yra minusas, bet, laikui bėgant, išmoksti į tai nekreipti dėmesio ir matyti tik stoties romantiką (nusišypso).
Teatro dailininkas, svajojantis dainuoti
Iš karto po meno mokyklos baigimo aš pradėjau dirbti Rusų dramos teatre dailininko padėjėju. Buvau tas, kuris piešdavo afišas – labai nuobodus darbas. Mano profesija – dailininkas ir jeigu tik turėčiau noro, galėčiau kur nors profesionaliai dirbti. Apskritai aš į meno mokyklą ėjau iš inercijos. Mane mama įkalbėjo. Jau antrus metus man pasidarė viskas labai nuobodu. Kai reikėjo piešti pagal taisykles, lankyti daug nereikalingų pamokų, mano maištaujančiai sielai tai buvo labai sunku... Norėjau mesti, bet mama įkalbėjo, kad aš bent jau kažką baigčiau (nusijuokia).
Taigi, dirbdamas Rusų dramos teatro dailininku, kažkaip „prisitryniau“ prie garso operatoriaus, nes man muzika buvo mielesnė, kol galiausiai pats tapau garso režisieriumi. Tiesiog reikėjo stebėti aktorių tekstus ir laiku paspausti play arba stop. Tokio darbo galima ir beždžionę išmokinti (nusijuokia).
Per tą laikotarpį aš pamačiau labai daug spektaklių, teatras tapo mano antrais namais.
Vėliau įkalbėjau pagrindinį režisierių, kad toje patalpoje mes galėtume repetuoti. Grupės „Lemon Joy“ tada dar nebuvo, bet jau buvo susidariusi pati chebra. Tada dainavome daug koverių, rusišką rokenrolą. Man buvo kokia septyniolika.
Galiausiai, berepetuojant, vadovybė nusprendė, kad mes čia nereikalingi, trukdome ir atleido mane iš darbo (nusijuokia). Tais metais aš susipažinau su grupe „Biplan“, jie linksmindavosi prie teatro esančiame skvere. Jų trijulė jau buvo susiformavusi. Kaip tik pagalvojau, kiek gi mes metų pažįstami? Daugiau kaip dvidešimt...
Nuo pasimatymų iki Sąjūdžio mitingų
Vingio parkas apskritai mano gyvenime labai daug ką reiškia. Vaikystėje-paauglystėje gyvenau visai šalia. Kiek esu tik turėjęs dviračių, Vingio parkas visus juos matė. Anksčiau žinodavau visus jo takelius, galėdavau gudriai rasti išėjimą iš bet kur. Aišku, ten vyko ir pasimatymai, ir pirmosios meilės, ir susipažindavau su mergaitėm. Kadangi prie parko pradėjome gyventi nuo tada, kai aš pradėjau eiti į mokyklą, galima tik spėti, ką jis man reiškia. Visa mokykla...
O pati estrada man primena dainų šventes, Sąjūdžio suvažiavimus. Nors buvau dar vaikas ir visų politinių peripetijų negalėjau suprasti, man buvo labai artima ta pakylėta nuotaika, trispalvės, daugybė žmonių. Eidavome ten patys, vaikai, tiesiog su kiemo draugais. Net negalėčiau pasakyti, kad mes buvome didžiausi patriotai, bet mums, vaikams, buvo įdomūs visi tie mitingai, nuo laisvės apsvaigę žmonės (nors tos laisvės dar nebuvo).
Vėliau prisimenu didelius koncertus Vingio estradoje, daug vėliau ir mano pasirodymus... Vienas ryškiausių – koncertas „Parama“, kurį organizavo Andrius Mamontovas. Po to važiuodavome į vaikų namus, dalindavome paramą.
Pirmieji žingsniai į didžiąją sceną
Nuo pat vaikystės Sporto rūmai buvo mano svajonė... Svajojau ne kiek pasiklausyti koncerto, bet pats pabūti toje scenoje, sudainuoti bent puse dainos, bent posmelį. Aišku, su tėvais esame ten stebėję daug pasirodymų – nuo Alos Pugačiovos iki visokių pramoginių renginių. Sporto rūmai man visada buvo kažkas nežemiško. Dabar įvertinu, kad nieko ypatingo ten nėra, bet pirmas vaikystės įspūdis niekur nedingsta. Ką aš bebūčiau pasiekęs ir kokie jie bebūtų, aš visą gyvenimą su pagarba žiūrėsiu į Sporto rūmus.
Prisimenu, kai dar nebuvo pavadinimo „Lemon Joy“, o mes jau buvome pažįstami su „Fojė“ nariais, pakankamai neblogai grojome, turėjome savo programą (kaip bebūtų keista, anglišką) ir jie pakvietė mus į vieną šventę. Mūsų siaubui salėje buvo keturi tūkstančiai žmonių... Tokio streso, tokio adrenalino nebuvome patyrę. Tai buvo pirmas toks kartas mano gyvenime. Adrenalinas iš karto dingo, kai priėjau prie mikrofono ir pradėjau dainuoti.
Tada pirmą kartą pajutau tą jausmą, kai tave adrenalinas drasko į skirtingas puses, bet tik išeini į sceną ir viskas einasi kaip iš pypkės. Tai buvo kažkur 1994 metai. Tada mes susipažinome su grupe „BIX“, „Naktinėmis personomis“, Aras Vėberis iki šiol – vienas geriausių mano draugų. Nuo tada į Sporto rūmus žengdavau jau iš tarnybinio įėjimo, buvau pakankamai savas. Po metų ar kelių mes laimėjome „Geriausio debiuto“ nominaciją. Nuo tada dalyvaudavome beveik kiekvienoje Sporto rūmų šventėje.
Tą savybę, kai viską pamiršti nuo adrenalino, aš stebiu iki šiol. Kas bebūtų, ar bloga nuotaika, neduok dieve, ką nors skaudėtų, ar šiaip savijauta būtų ne kokia... Pasitaiko ir juokingų dalykų. Kažkokioje šventėje nebuvo atlikėjams atskiro tualeto, o aš labai norėjau „mažo reikalo“, baisiai norėjau, nes prieš tai labai vaišindavo alumi (nusijuokia). Galvojau, kaip aš išdainuosiu, taigi aš apsisysiosiu scenoje (nusijuokia), bet vos užlipau ant scenos, pasijutau labai natūraliai, kaip niekur nieko. Aišku, iki tol, kol baigiau dainuoti.
Gaila, kad Sporto rūmų likimas tapo labai neiškus... Labai norėčiau, kad jis išliktų, o koncertinė salė ir toliau atliktų savo funkciją. Nors ji ir ne tokia didelė, kaip naujosios arenos, bet tokio jaukumo, tokios šilumos, tokių vaikystės prisiminimų neturės nei viena Lietuvos arena...
Važinėjimas dviračiu – kūryba ir meditacija
Jeigu aš nekoncertuoju, vasarą nebūna nei vienos dienos, kad aš neimčiau dviračio ir nevažiuočiau Žirmūnų dviračių taku Trinapolio vienuolyno link. Jeigu jis būna atidarytas, pabūnu, ten labai gražu, teka upelis, galima ramiai pasėdėti, vienuoliai manęs niekur nevaro, netrukdo. Apima tokia ramuma, gėris... O kartais važiuoju dar toliau – iki Europos parko. Ten dviračių takas jau nebe toks jaukus, nes mašinos važiuoja šalia, bet kadangi aš esu patyręs dviratininkas...
Važiuodamas link Žaliųjų ežerų, privažiuoju tokį skardį – labai graži Vilniaus vieta. Kelias netrumpas – beveik 20 kilometrų, bet man tai - nė motais. Vasarą kasdien numinu 40-50 km ir visiškai nepavargstu. Svarbiausia – pirmą dieną po žiemos nepersistengti, nes po to labai viską skauda (nusijuokia).
O ant dviračio aš save pamenu visą gyvenimą. Kai man buvo pora metukų, pirmasis mano dviratis buvo, aišku, triratis. Bandžiau suskaičiuoti, kiek aš gyvenime turėjau dviračių ir kiek man jų pavogė. Labai daug. Sakyčiau, kad po muzikos, gitarų, antroji mano aistra yra dviračiai.
Važinėjimas – tai atsipalaidavimas, meditacija. Ne vieną dainą esu taip sukūręs. Kartais desperatiškai bijau kažką pamiršti, tada greitai stabdau dviratį ir užsirašau kažkokią mintį ar frazę. Anksčiau naudodavau bloknotą, dabar laikai keičiasi, tinka telefonas (nusišypso). Kartais važiuodamas dviračių taku prasilenkiu su Andriumi Mamontovu, kuris taip pat yra dviračių mėgėjas. Mes taip trumpai pasisveikiname „fizkult - priviet“ ir važiuojam toliau savo reikalais. Kad aš esu kietas dviratininkas, manau, visi žino (nusišypso).
