Maskvoje žmonės išties labai skuba, ten daug snobų, bet rusai vis dar nuoširdūs. Grįžusi į tėvynę dainininkė ir kompozitorė Jurga Šeduikytė mėgaujasi ramybe ir gyvenimu Lietuvoje, rengiasi pristatyti naują albumą, tačiau nuoširdžiai kalba ir apie baimes, sūnų, save bei šešeriais metais jaunesnį vyrą.
Jurga Šeduikytė, D.Vilimo nuotr.

Sūnų auklėja, kad būtų žmogus

– Adas – būsimasis snieglentininkas ar slidininkas? – pradedame pokalbį, kai Jurga stebi akimis rogutėmis nuo kalnelio važinėjantį sūnų. – Kas yra tikras žmogus, Jurgos suvokimu?

– Dabar – smalsus, keliaujantis. Neužsidaręs savo trobelėje, nebent turėtų labai rimtą priežastį, kažką kurtų. Kitaip – meluotų sau. Pasaulis yra atviras ir reikia jį pažinti, nes gali nesuprasti, kas tvyro ore.

Auklėju aplinkai jautrų žmogų. Daug bėdų kyla tuomet, kai neišsprendžiame savo problemų, nematome, kas vyksta viduje ir aplinkui.

Matau žmonių, kurie labai skaudžiai išgyvena, nemato, kad gali sulaukti pagalbos. Reikia būti nuoširdžiam, daryti tai, kas patinka, ir užmirši laiką. Nestebėdamas aplinkos gali atsitrenkti į medį.

– Bet pagalbos dažniausiai prašo ne tie, kuriems labai reikia. Neprašo, nes kuklinasi.

– Deja. O kuklūs turi teisę prašyti pagalbos, nes jei visą gyvenimą gyvensi kukliai, niekas tavęs nepastebės gerąja prasme.

Vyrui yra paslaptinga

– 2013 metų M.A.M.A. apdovanojimuose už dainą „So Blue“ laimėjote geriausio vaizdo klipo nominaciją. Tai – savimeilės paglostymas, didelis džiaugsmas ar esate abejinga?

– O, galvojau, jau sakysiu, kokia esu puiki mama, – juokiasi. – Tai – labai svarbus komandos apdovanojimas. Kai gaunu kažką viena, nejauku, nes dirba visa komanda. Todėl labai džiaugiausi.

Jurga Šeduikytė ir Vidas Bareikis
Jurga Šeduikytė ir Vidas Bareikis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Na, gerai, pakalbame apie Jurgą mamą. Už kokią mamos savybę gautumėte prizą?

– Už nuoširdumą. Man sako, kad su vaiku bendrauju pernelyg atvirai. Gal mano bėda, kad kaip lygi su lygiu? Ir vaikas žino, kad esu ir emocinga, ir linksma, ir pakeliu balsą. Tegul jis pažįsta pasaulį nuo pat pradžios.

– Nebijote mažam vaikui apnuoginti sielą?

– Jam – ne, nors bijau žmonių. Labai džiaugiuosi, kad atsirado vaikas, kuriam galiu viską pasipasakoti. Net ir tuomet, kai man neramu, – Jurgos balso intonacija tampa kaip mažos mergaitės. – Man visą laiką interviu – išbandymas. Esu viskam per jautri, iš anksto jaučiu, kas gerai ar negerai.

– Bet apie tokius dalykus gal reikėtų kalbėtis ne su ketverių metų sūnumi, o vyru Vidu Bareikiu?

– Su vyru kalbame apie viską. Bet yra dalykų, kurių žodžiais neišreikši, kitaip bus neįdomu gyventi. Su vaiku – kitas santykis. Su vyru turi būti ir atvira, ir paslaptinga, nes kitaip vienas kitam nusibosim. Čia – darbas. Kartais per neigiamas emocijas. Reikia dirbti dėl santykių, branginti juos.

Turi kompleksų ir baimių

– Teiginys, kad meilė trunka trejus metus...

– ... nesąmonė. Gali trumpiau, gali ilgiau. Priklauso, kiek nori duoti šiems santykiams. Juk gyvenimas pasikeičia, nes susitinka du skirtingi žmonės. Tarsi ugnis ir ledas. Taip ir vyras su moterimi. Skirtingos materijos, kurios nori gyventi kartu.

Grįžusi iš Maskvos J.Šeduikytė pakeitė nuomonę apie lietuvius
© A.Solomino nuotr.

– Vanduo šiuo atveju jūs?

– Aš esu ežiukas, kurį norisi paglostyti, bet kuris kartais pašiaušia spyglius. O Vidas? Supratau, kaip žmonės išrado Ožiaragį. Jis – gyvūnas iš dviejų dalių: viena minkšta ir švelni, kita – ryžtinga ir užsispyrusi.

– Daug kas pasakys, kad kartu gyventi, kurti, dirbti ir nuolat matyti vienas kitą greitai atsibos.

– Kalbate apie tai, ką aš irgi skaitau knygose. Jei stengiesi būti kartu – pavyksta. Tik nereikia užsiciklinti. Viskas vyksta bangomis, nereikia savęs stabdyti, geriau pamatyti jame kažką naujo ir džiaugtis, Dieve, koks nuostabus.

– Koks atrastas Vido įprotis jums mieliausias?

– Tuoj, tuoj... Pametėme kažkokį daiktą. Adai, kur tavo pašikniukas? Aa, štai, imk, važiuok, – kreipiasi į sūnų. – Pašikniukas – koks įdomus žodis...

Jame atpažįstu savo dvigubą asmenybę. O gal visi menininkai – šizofrenikai? Iš vienos pusės jis – ramus, užtikrintas, pastovus, konkretus, iš kitos – pašėlęs, nurautas, pasiutęs. Jei savotiškas vaikiškumas liks per ateinančius 20 metų – bus nuostabu.

– Bet geriausiai ilgą laiką kartu sugyvens ne skirtingi, bet panašūs žmonės.

– Turi sutapti vertybės, o charakteriai gali būti ir skirtingi, nes kartu gyvenantys žmonės turi vienas iš kito mokytis. Kai neliks paslapties, neturėsi ko atrasti kitame žmoguje, bus neįdomu.

– Tarp jūsų liko paslapties?

– Gyventi – nuostabu! Ir kiekviena diena – tam tikras atradimas.

Jurga Šeduikytė
Jurga Šeduikytė
© DELFI / Audrius Solominas

– Nejaugi artimieji, draugės negąsdino: Jurga, tu šešeriais metais vyresnė, jis dairysis į jaunesnes?!

– O tai ką? Niekas to dar nesakė. Bet pagalvoju, nes turiu gana daug kompleksų ir baimių.

Miela grįžti į tėvynę

– Vis dar tos baimės? Dar prieš septynerius metus interviu sakėte, kad visą gyvenimą kovojate su baimėmis ir bijote provokacijų.

– Provokacijų jau nebijau. Dabar netgi patinka, kai žmonės atviri, nes yra daug sukančių uodegą, o mes neturim laiko pridengtiems dalykams.

Baimė – kas kita. Vidas teigia, kad aš tik sakau, jog bijau. Bet išsigandusi padarau dvigubai daugiau ir geriau. Tai – vidiniai dalykai. O jūs manote, kad žmonės nuo vaikystės pasikeičia?

– Nemanau. Vienas garsiausių pasaulio psichologų ir psichoterapeutų Arthuras Janovas teigia, kad žmogus susiformuoja nuo 36 nėštumo savaitės iki trejų metų amžiaus.

– Žmonės arba atsiveria, arba lieka uždari, bet nesikeičia. Gyvenimas duotas išsiaiškinti, kas tu esi. Pasakyti, kad pasikeičiau, nieko nebijau, nėra pasiekimas. Baimė – mano varomoji jėga.

– Jūs išsiaiškinote, kas esate?

– Daug kas keičiasi. Dabar man labai sunku, nes grįžome gyventi iš Maskvos į Lietuvą.

– Iš megapolio, kaip sakytų, į provinciją?

– Ne dėl to. Provincija yra šaltinis, pliusas. Apie Lietuvą labai pakeičiau nuomonę į gerąją pusę. Labai miela grįžti, čia labai geri žmonės. Nors akivaizdu, kad Lietuvoje gyventi sunku.

Po didelio nuovargio ilsiuosi ir mėgaujuosi ramybe. Baimė, kad nepasiseks, būdinga visiems, vieni moka pridengti, kiti – ne. Kuo didesnis pasaulis, tuo labiau suvoki, kad esi mažiukas, sėdi, galvoji, ką čia didingo reikia padaryti.

Bet unikalų dalyką galima padaryti dirbant komandoje, o savo galimybes vertinu kritiškai. Galiu iki tam tikros ribos, todėl labai džiugina, kad kūrybiškai bendraujame ir tobulėjame kartu su muzikantais.

Privalai pasakyti, kad turi būti nuoširdus, nors tavo balsas – džeržgiantis. Kitaip negali svajoti apie kitus dalykus, nes pasaulis yra labai griežtas. Lietuvoje turime minkštas ir geras sąlygas kažką pasakyti, o pasaulio mastu reikia labai labai stengtis.

Jurga Šeduikytė
Jurga Šeduikytė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Karatė, joga, rogutės

– Kalbate apie karjerą?

– O kas yra karjera? Keisčiausia, kad išvažiuoju į užsienį ir sužinau, jog šaunūs ir karjerą padarę žmonės – lietuviai. Ir jie daro daug gražių dalykų. Ir jei žmogus ieško kelio, kuris susijęs su darbu, daro, kas jam labiausiai patinka, tai – ne karjera, tai – jo kelias.

– Bet skamba taip, tarsi vieniša mama arba nedaug uždirbantis darbininkas, kurie nepadarė karjeros, menkesni?

– Ne, jokiu būdu. Nesakau, kad kažkas menkesnis arba ne. Nesvarbu, ką veiki, svarbu, kad darytum, kas tau labiausiai patinka. Visų keliai skirtingi, o vienas atradimo svertų – kai užmiršti laiką.

Jurga Šeduikytė
Jurga Šeduikytė
© DELFI / Tomas Vinickas

– Bet labai daug daugiau žmonių dirba ne tai, kas jiems patinka. Dirba dėl pinigų, susiklosčiusių aplinkybių.

– Ir dar daug žmonių, kurie baigė vienus mokslus, nes tėvai spyrė į užpakalį, po to stoja į mokamas studijas ten, kur jiems labiausiai patinka.

– Ado, žinoma, neversite studijuoti teisę, bankininkystę ar politiką todėl, kad tai – pelninga.

– Ne, ne. Ir mokykla, ir tėvai turi jausti atsakomybę ir matyti vaiko polinkius. Į menus buvau linkusi visą laiką, bet mokytojams atrodė, kad turiu studijuoti prancūzų kalbą. Nenoriu gręžiotis atgal, nors kalba nėra blogai ir gal todėl tokios mano dainos?

Nors kartą per savaitę žmogus privalo daryti tai, kas jam patinka. Kiek galima išgyventi dirbant nemėgstamą darbą? Dėl to ateina ligos neduok Dieve vėžys, nes organizmas priešinasi, kas jam blogai. Gal tai kompensuoja šeima, bet į ją žvelgiu kaip į dviejų žmonių sąjungą, kurie dirba mylimą darbą. Ir Dievui dėkoju už galimybę dirbti mylimą darbą.

– Ką dar darote nors kartą per savaitę, kas labai patinka?

– Lankau karatė, atlieku jogą, einu ant kalnelio su vaiku, piešiu. Adas lanko karatė. Sužinojau, kad ir aš turiu tokią galimybę. Esu labai uždara ir man sudėtinga užmegzti kontaktus su žmonėmis, o kai esi uždaras – kaupiasi energija. Karatė padeda ją išlaisvinti.

Rusai prašė dainuoti lietuviškai

– Jei rytoj prabudusi, nežvelgdama į taisykles, moralės normas, Jurga galėtų daryti, ką nori?

– Aš ir darau, ką tik noriu. Na, dar eičiau šokti. Nevaržoma, viena. Nesvarbu kur. Nuo visko atsiribojusi. To dar nepadariau.

Grįžusi iš Maskvos J.Šeduikytė pakeitė nuomonę apie lietuvius
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

– Šokiui reikia muzikos. Bet turbūt neskambėtų Jurgos „Smėlio žmonės“, nebent tai būtų kopos?

– Ne, ne, ne mano muzika. Galbūt nenaujas, bet neseniai atrastas Fink?

– Jūs kaip tikras Vandenis – nepastovus: ramus, banguojantis, o kartais sprogsta cunamis?

– Jo, jo.

– Pakalbėkime apie Maskvą. Išvažiavote tik dėl Vido, kuris ten studijavo režisūrą, ar buvote išsisėmusi, norėjote naujų idėjų, emocijų?

– Viskas sutapo. Kaip sako ženklus mokanti perskaityti draugė, taip reikėjo. Reikėjo kažko naujo muzikoje, atsirado puiki galimybė Vidui. Buvau pavargusi, tikėjausi atostogų, bet kažkas šiems planams pakišo koją.

Maskva – ne Rusija. Ten nuoširdūs rusai jau tapo skubantys, lekiantys, susvetimėję snobai?

– Jie – nuoširdūs. Bet skuba ir lekia. Vis dėlto teatre, koncerte jaučiau, kaip scenos jie laukia tarsi stebuklo ir reaguoja ugningai.

– Bet Maskvos metro, kur visi lipa per galvas, nesužavėjo?

– Mėgstu ramybę, o metro mane gąsdino. Tuomet pradėjau žmones stebėti ir jie pradėjo įkvėpti, nes ten dingsta kaukės. Maskvoje labai smarkiai demonstruoja ir pabrėžia aukštesnes pareigas, nes kitaip tave laikys eiliniu darbininku. O metro žmonės – tarsi žuvytės stovinčiame vandenyje.

– O įnoringa jų publika? Kokia jiems Jurga?

– Neseniai ten pristatėme metro gimusią idėją – muzikinį lėlių spektaklį „MetroNomes“. Sutiko labai šiltai. Nesitikėjau, kad salė bus pilna. Dėkinga plakatus nešiojusiems vietos studentams.

Pasirinkome lėles, nes jos padeda ištrūkti iš realybės. Tai – apie bendrus žmogiškus dalykus. Nenagrinėjome per giliai, kas nereikalinga, bet ir nepaviršutiniškai, kas infantilu.

Nustebau, kad rusams labiausiai patiko, kai dainavau ne rusiškai, ne angliškai, bet – lietuviškai. „Tu tik nedainuok kitomis kalboms, dainuok savo gražia kalba“, – sakė maskviečiai. Nustebau, kad jiems irgi labai patiko „Nebijok“. „Nemanyk, kad jos klauso tik lietuviai“, – sakė maskviečiai.

Mąsčiau, kodėl maskviečiams, kurie man buvo kaip baltas, švarus popieriaus lapas, patiko girdėti dainas lietuviškai. Priėjau išvadą: ten pašėlęs bėgimas, tad gal tekstinė informacija jiems per sunki? Jiems reikia ramybės, todėl jie gaudė emocijas ir ilsėjosi? Beje, aš taip pat klausydamasi iš pradžių pagaunu atmosferą, emocijas ir tik tada, jei patinka, išsiverčiu žodžius.

Tikrai ežiukas rūke

– Vasario 10 dieną jums sukaks 33 metai. Ko paklaustumėte Šeduikytės?

– Manyje ir taip daug klausimų. Norėčiau kažką sau atsakyti. Pasiūlyčiau: einame šokti sau. Labai mėgstu šokti, bet tai darau tam tikromis aplinkybėmis. Moteriai labai svarbu šokti, net nežinau kodėl. Gal tai nėra fizinis šokis, bet noras kažką išreikšti kūnu?

Jurga Šeduikytė
Jurga Šeduikytė

– Jurga, jei jums duotų tuščią popieriaus lapą ir reikėtų iš naujo piešti, rašyti savo gyvenimą?

– Supykčiau, kas per nesąmonės! – sako įnoringai kaip paauglė, užsigeidusi naujų batelių. – Tiek laiko piešiau, rašiau, tobulinau – ir vėl viskas iš naujo? Duočiau mamai, kuri geriau matytų, kokia turėčiau būti.

Nebent tai būtų gyvenimo pabaigoje. Ir apimtų ramybė, nes būtų viskas nupiešta, parašyta, išspręsta.

– Susidaro įspūdis, kad filosofuojanti Jurga simpatizuoja budizmui.

– Nelabai žinau apie Rytų filosofiją, bet kiek kukliai vertinu tas žinias, yra tiesos. Greičiau tai filosofija, mokėjimas nukreipti energiją, bet ne religija.

– O jei būtų galimybių ko nors paklausti Tibeto budizmo dvasinio vadovo Dalai Lamos?

– Su tokiu žmogumi nėra tikslo kalbėtis, nes dažnai pasakome ne tai, ką galvojame, ir gaištame laiką. Todėl su tokias žmonėmis geriau yra būti.

– Šiame interviu jūs taip pat dažnai pasakėte ne tai, ką galvojote?

– Aišku! Visą laiką pasakau, po to – pagalvoju. Jūs, vyrai, turbūt darote kitaip. Esu labai impulsyvi, pasakau ir po to, oi... Žodžiai dažnai supainioja reikalus. Todėl, oi, kiek išminties atneša diena tylos.

Iš pradžių sunku, neįmanoma, po to nusiraminu, galvoju, stebiu aplinką ir geriausia dovana, kai žmonės sako: „Tu šiandien kažkokia ypatinga.“ Bet tau jau ir nereikia atsakyti.

– Jurga, jūs išties tarsi ežiukas rūke, kuris moka klausytis tylos.

– Būtent! Ežiukas rūke. Tokia aš ir esu.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pirmąjį dukros gimtadienį surengęs R. Žiogas: man tai ir profesinė liga (4)

Žinomas renginių organizatorius ir vedėjas Remigijus Žiogas savo vienerių dukrelei Rėjai...

Atlikėja S. Chlevickaitė batų porai nepagailėjo ir viso honoraro: pasidaviau gerai nuotaikai (24)

Aktyviai koncertuojanti ir renginius organizuojanti charizmatiškoji Saulenė Chlevickaitė žino,...

Garsenybės vasarą palydėjo V. Baumilos koncerte (9)

Vasariškai nusiteikę ir šypsenomis pasipuošę žinomi žmonės rinkosi į žinomo atlikėjo Vaido...

Plagiato skandalas: J. Statkevičius prašo visuomenės padėti rasti iš jo vardo uždirbančius sukčius (86)

Dizaineris Juozas Statkevičius jau kelias savaites bando išsiaiškinti sukčius, besikraunančius...

S. Stavickis-Stano laukia šeimos pagausėjimo: tai labai džiugi žinia (24)

Atlikėjas Stanislovas Stavickis-Stano kartu su žmona Indre laukia šeimos pagausėjimo. Žinomai...

Top naujienos

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (183)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (170)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

V. Matijošaitis: per ateinančius porą metų neatpažįstamai pasikeis visos centrinės Kauno gatvės (13)

Dalies medžių, kurie yra sergantys ir pažeisti, pakeitimas bus neišvengiamas, sako Kauno meras...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (4)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (7)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako „Boutique...

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (291)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Kruopių miestelyje rastas sidabrinių litų lobis (17)

Akmenės rajone darbininkai aptiko lobį – iš žemės iškasė apie pusšimtį tarpukario litų...

Pilvo pūtimas – ne tik prastos mitybos išdavikas: kokias ligas išduoda dujų kaupimasis

Skausmingas pilvo raižymas, spaudimas ir vis išeinančios dujos – nemalonūs pojūčiai, kurių...

Pietų pertrauka armėniškame restorane: užteko ir trijų šašlykų (11)

Vieni iš smagiausių pietų pertraukos atradimų būna tada, kai prieš vykdama nieko pernelyg daug...

Didžiausias išduotų paskolų būstui augimas – jau nebe sostinėje (10)

Keletą pastarųjų metų Vilniuje stebėtas būsto finansavimo rinkos aktyvumas išplito ir į kitus...