Kaip rašoma žurnale „Stilius“, taip atsitiko, kad ji visada tekėdavo gegužės mėnesį, o įsimylėdavo rudenį. Jei jausmus pavykdavo išsaugoti iki pavasario, vadinasi, santykiai tęsdavosi dar metus ir gegužę įvykdavo vestuvės. Taigi Galinos gyvenime pavasaris atlikdavo išskirtinį vaidmenį – arba ji padėdavo tašką, arba ištekėdavo.
Visi jos gyvenimo vyrai, išskyrus pirmąjį, buvo jaunesni. Paskutinis sutuoktinis Jurgis buvo net vienuolika metų jaunesnis. G. Dauguvietytė buvo pradėjusi juokauti, jog vieną dieną kavalieriaus jai teks ieškoti vaikų darželyje.
„Moters dalia priklauso nuo jos vidaus, proto, genų. Nesigailiu, kad mano jaunystė skleidėsi ne seksualinės revoliucijos laikais. Man „iki lemputės” buvo ir yra ta seksualinė laisvė. Daug įdomiau futbolas, tenisas ir „Formulė 1”, – kalbėjo G.Dauguvietytė.
Ji nedrįstų vadinti savęs fatališka moterimi: „Buvau pasiutusi, bet seksui niekada neteikiau daug reikšmės. Bendraujant man buvo svarbiausia dėmesys, atvirumas, švelnumas.”
Apie tai, ką reikės daryti miegamajame po santuokos, avantiūristė nežinojo. Niekas jos neapšvietė. Smetonos laikais inteligentams aptarinėti lovos reikalus buvo tabu, prastas tonas.
„Tikriausiai mama manė, kad pati viską žinau. O žinojau tik tiek, kad turi įvykti kai kas labai nepadoraus ir gėdingo. Kai po vestuvių prasidėjo lovos reikalai, supanikavau ir kas vakarą pabėgdavau pas mamą. Taip laksčiau pusantro mėnesio. Mamai guodžiausi, kad vyras prie manęs lenda. Tuomet ji paaiškino, kad turiu su tuo susitaikyti, nes tokia žmonos pareiga. Tada su vyru sudariau sandėrį: viena diena bus jo, o kita – mano. Savo dienomis jausdavausi laiminga, o kitomis – nuo ryto sėdėdavau nutaisiusi tragišką veidą ir laukdavau vakaro kaip bausmės”, – „Stiliui“ pasakojo Galina.
