DELFI pasidomėjo aktorių Valdos Bičkutės, Nijolės Narmontaitės, grupės „Naujosios pupytės“ narės Skaistės Steikūnaitės, dainininko Andriaus Rimiškio bei etiketo žinovo, aštrialiežuvio Giedriaus Drukteinio nuomone: ką jie mano apie interneto komentarus bei juos rašančius žmones?
Ar skaitote komentarus apie save internete?
V.Bičkutė: seniai neskaitau nei komentarų, nei kriminalų, nei jokių kitų dalykų, kurie nepapildo manęs pozityvia energija. Turiu bet kokiems ,,pletkams" imunitetą. Reikia žinoti vieną paprastą dalyką - kai Jonas pasakoja apie Petrą, visa, ką jis pasako, nieko bendro neturi su Petru, o yra apie patį Joną. Kas yra žmogaus viduje, tuo jis ir dalijasi. Pati sau neleidžiu jokių žeidžiančių kalbų apie kitus žmones, sąmoningai kontroliuoju šitą procesą. Jei kas nepatinka, liepiu sau rasti tame reiškinyje ar žmoguje, jo gražiąsias puses.
A.Rimiškis: ne, neskaitau, nes neturiu tam laiko, jėgų bei noro.
S.Steikūnaitė: dabar jau nebeskaitau. Anksčiau dar skaitydavau juos, nes būdavo įdomu, ką žmonės rašo apie mane. Tačiau pamačiusi, kad žmonės rašo nesąmones, nustojau skaityti.
N. Narmontaitė: nebeskaitau komentarų nuo to laiko, kai mirė dainininkas Vytautas Kernagis bei rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Būtent komentaras apie Vytauto Kernagio mirtį mane šokiravo. Komentaras skambėjo panašiai: „Ačiū Dievui, tiek jau įkyrėjęs Kernagis, kad pagaliau jo nebematysime“. O apie šviesaus atminimo rašytoją Jurgą Ivanauskaitę perskaičiau „Ji iš savo mirties pasidarė piarą“. Mane šie komentarai šokiravo. Supratau, kad komentatoriai neturi žmogiškumo. Juk miręs žmogus negali apsiginti. Suprantu, galima nemėgti žmogaus, bet nereikia rašyti tokių baisių dalykų. Koks turi būti žmogus nužmogėjęs, jog tokius dalykus rašytų?
Būtent nuo to laiko neskaitau nei apie save, nei apie kitus žmones internetinių komentarų.
G.Drukteinis: žinoma, skaitau, ir mielai.
Gal galite prisiminti, kada pirmą kartą perskaitėte komentarus apie save internete? Kaip į juos reagavote?
Valda: Nepamenu tokio tikslaus momento - pirmą kartą tikrai skaičiau apie kažką kitą, ir kai jau atėjo eilė paskaityti apie save, žinojau, kas ir kaip ten paprastai rašoma. Net nežinau, ką apie tai galvoti, mano aplinkoje nėra tokių žmonių, tų ,,rašytojų" turbūt reikia tiesiog pagailėti kaip ligonių... Jei žmogus gyvena įdomų ir pilnavertį savo gyvenimą, nėra kada užsiimti tokiais dalykais.
Andrius: prieš septynerius metus, kai dalyvavau realybės šou ,,Kelias į žvaigždes“. Tuo metu, buvom jauni, nepatyrę jaunuoliai, kuriems knietėjo perskaityti, ką rašo apie mus. Žinoma, mums buvo pasakyta, kad bus gerų bei blogų komentarų. Perskaitęs juos, tikrai neėmiau į galvą, bet daugiau neskaičiau.
Skaistė: pirmą kartą apie save perskaičiau komentarus, kai tik prasidėjo mūsų grupės veikla. Buvo labai smalsu, ką gi žmonės mano, bet pamačiusi negatyvias nuomones, šaltai reagavau. Tai buvo visiškai svetimų žmonių nuomonė apie mane.
Nijolė: kai atsirado interneto komentarai, juos skaitydavau, imdavau labai į širdį.
Giedrius: nepamenu. Atsimenu tik tą dieną, kai pats parašiau komentarą apie save – prisidengęs slapyvardžiu „Antikristas“ parašiau, kad „Giedrius Drukteinis yra lochas“, nes visi komentarai buvo pernelyg geri. Būtent internetinių komentarų dėka sužinau daug naujo apie save. Pavyzdžiui, esu gimęs Maskvoje, o mano tėvas – KGB generolas. Šis faktas man pagaliau atvėrė akis (juokiasi).
Ką manote apie interneto komentatorius?
Valda: na, kadangi jau sutikau atsakyti į Jūsų klausimus, paskaičiau, ką pakomentavo apie filmą ,,Tyli naktis". Pavyzdžiui, yra ponios Dalios komentaras skirtas asmeniškai man, ji cituoja mano kažkuriam interviu išsakytas mintis, emocionaliai, didžiosiomis raidėmis užduoda man klausimą apie aktoriaus darbo techniką... Štai, ką aš galvoju apie tai: ,,Ponia Dalia, nesijaudinkite taip, - Jūs cituojate mane klaidingai, neįsigilinote į kontekstą... Aš turėjau omenyje patį filmavimo, darbo aikštelėje procesą, jis nėra vien tik racionalus, vyksta darbas ir visai kitais lygmenimis. O į klausimus apie santykius, personažą bei aplinkybes savaime aišku, yra atsakoma iki išeinant į aikštelę, kai vyksta pasiruošimo, analizės procesas. Jeigu Jūs žinot naudingų ir įdomių dalykų apie aktoriaus darbą, užeikit į Mažąjį teatrą, pasidalinsim patirtimi prie puodelio arbatos. Džiaugsmingai ir ramiai. Nereikia manęs gailėti, mano gyvenimas - nuostabus, tausokit savo nervus. Ir ačiū už tokį emocionalų, nuoširdų dėmesį. Pagarbiai Valda Bičkutė
Andrius: manau, interneto komentatoriai neturi ką veikti ir rašinėja visokias nesąmones. Tarp komentatorių – visokių žmonių: vieni spjaudosi, kiti palaiko. Tik tų palaikančių savo atlikėją – 10 procentų, o 90 procentų sudaro negatyvūs komentarai.
Skaistė: apie komentatorius galėčiau pasakyti, kad jie yra užsikompleksavę, bijantys žmonių, pilni pavydo bei gyvenantys kitų gyvenimus.
Nijolė: kaip minėjau, interneto komentatoriai neturi žmoniškumo. Absoliučiai ramia sąžine galiu pasakyti, kad nesu parašiusi jokio komentaro internete. Jei negali žmogui pasakyti tiesiai į akis, tai esi bailys. Taip, gyvenimas – pilnas negerumų, kam žmogaus gyvenimą trumpinti blogu žodžiu? Kam to reikia?
Giedrius: nuoširdūs, paprasti, negudrūs žmogeliai. Jie skaito apie mane, rašo apie mane. Aš neskaitau jų, nerašau apie juos. Toks tas klasinės visuomenės paradoksas.
Ar nekilo minčių kovoti su interneto komentatoriais?
Valda: kovoti? Kam švaistyti niekams savo energiją? Geriau išeiti su draugais pasivaikščioti ar knygą paskaityti. Efektyviausia kova yra visiškas dėmesio nekreipimas.
Andrius: net nematau reikalo kovoti su jais. O kam reikia? Kovojantiems su interneto komentatoriais, palinkėsiu sėkmės.
Skaistė: čia tas pats, kas kovoti su vėjo malūnais. Nemanau, kad verta su jais kovoti, jei jiems nuo savo replikų geriau, tai valio. O mes, protingi žmonės, į komentatorius mažiausiai kreipiam dėmesio. Svarbiausia yra mūsų artimųjų nuomonė, o ne kažkokių komentatorių.
Giedrius: atvirai sakant, net neįsivaizduoju, už ką ir prieš ką čia kovoti. Thomas Jeffersonas (kitų šaltinių teigimu, Voltaire) yra pasakęs: „aš nesutinku nė su vienu šio žmogaus pasakytu žodžiu, bet aš pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tai, kad tas žmogus turėtų teisę tuos žodžius pasakyti“. Laikausi tokio požiūrio, tai, mano manymu, yra žodžio laisvė.
Kaip manote, kokiais būdais būtų galima kovoti su interneto komentatoriais?
Valda: o kam išvis jų reikia, tų komentarų?
Skaistė: protingiausia būtų trinti įžeidžiančius komentarus.
Nijolė: vienintelis būdas – neskaityti. Neišgelbės jokia cenzūra, nes kuo daugiau draudi žmonėms, tuo daugiau jie nori. Uždrausi rašyti komentarus, vis tiek juos rašys.
Giedrius: savo kolegoms, kurie pergyvena dėl neigiamų ar pašaipių komentarų apie save, primenu – gyveni ten, kur yra Tavo dėmesys. Neskaityk komentarų ir jie nustos egzistavę.
