„Aš nieko negalėjau suplanuoti - mane per gyvenimą vedė pats likimas“, - sako žinoma moteris.
Vokiečių okupacijos laikais G. Dauguvietytė baigė gimnaziją, tačiau grįžus iš Prancūzijos į Lietuvą, jai visą istoriją teko mokytis iš naujo, nes šalį jau buvo okupavę sovietai.
„Norėjau stoti į chemiją, bet man stojant į universitetą reikėjo perlaikyti egzaminus, „prisigerti“ sovietinių mokslų. O aš apie tai žinojau kiek ir žuvis apie skėtį. Tada tėvas (žinomas teatralas Borisas Dauguvietis, - DELFI) man pasiūlė stoti į teatro dramos studiją. Nuo vaikystės labai domėjausi operomis - iki šiandien visas mintinai žinau. „Sevilijos kirpėją“ galiu dainuoti mintinai, žinau visą uvertiūrą. Taip įstojau į teatro dramos studiją, kurią sėkmingai baigiau. Neduok Dieve, taip ir būčiau likusi aktoriniame, bet mirus tėvui reikėjo užsidirbti duonai. Nes per karą buvome viską praradę – nei baldų, nei pinigų, - nieko neturėjome.“
„Septynerius metus „atitarabanijau“ liaudies ansamblyje. Per tą laiką sugebėjau dar ir baigti muzikologės specialybę konservatorijoje. Baigusi mokslus gavau paskyrimą dirbti Kino studijoje, kur užsibuvau trejus metus. Patekau į tikrą turgų – aktoriai suvažiuodavo filmuotis iš visos Lietuvos. Vėliau mane prisiviliojo į televiziją. Prisiviliojo labai sunkiai, bet nieko negalėjau padaryti – ten atlyginimas buvo didesnis. Taip televizijoje tapau režisiere – tame beprotnamyje dirbau 39 metus“, - prisimena televizijos režisierė.
G. Dauguvietytė pabrėžia, kad gyvenime gali susikurti labai daug svajonių ir planų. Tačiau ne visada viskas priklauso nuo paties žmogaus.
„Kaip matote, aš nieko negalėjau suplanuoti, mane per gyvenimą vedė pats likimas. Tėvas mirė jaunas, kai man buvo 21 metai. Teko pačiai kabintis, kad išlikčiau - niekas man nepadėjo. Tiesa, mane reguliavo mama – nepaprastai kieta suvalkietė, kuri mane su geležinėmis grandinėmis laikė iki 35 metų.“
Žinoma režisierė mano, kad svajones padėti išpildyti gali išsilavinimas ir optimizmas. Ji įsitikinusi, kad sunkiai dirbdamas ir mokydamasis kiekvienas gali pasiekti daug.
„Žinote, buvau mergaitė iš geros šeimos, kuriai tėvas buvo nužiūrėjęs advokato sūnų, dvarininko sūnų, kuriam tuo metu priklausė visas miestas. Bet mama pasakė, kad jai nesvarbu, už ko aš tekėsiu – ar šūdvežio, ar šlavėjo. Bet liepė būti savarankiška ir gyventi taip, kad galėčiau viena išlaikyti savo vaikus. Mama visą gyvenimą mane ragino mokytis, kad būčiau žmogus. Ir mokiausi – pas mane tų diplomų... - DELFI pasakoja režisierė. - Net ir pačiu sunkiausiu metu žmogus per darbą ir protą gali susikurti ar susigrąžinti savo padėtį. Pačiam reikia suktis. Aš visą gyvenimą sukausi pati. Kai kurie, net ir patys geriausi, solistai tame pačiame chore dainuoja iki mirties, nesiekia daugiau. Taip pat optimizmas gyvenime duoda labai daug. Tik nereikia pamiršti, kad jei kas nutinka blogo, viskas yra pataisoma. Taip aš ir pratempiau iki gilios senatvės“.
