„Pirmus 50 metų aš nenorėjau ištekėti. Turėjau tris vyrus ir taip gyvenau, man buvo gerai. Dabar jau antrus 50 aš sugalvojau, kad gal jau ir noriu“, – juokėsi D. Bilevičiūtė.
Kiek surimtėjusi moteris atskleidė, kad dažnai bendrauja su priešingos lyties atstovais, tačiau laikai pasikeitė, o ji – ne: „Be abejo, kad yra daug vienišų vyrų, nemažai su jais bendrauju, bet dabar yra toks laikmetis, kai moterys ima vyrus, o aš esu iš tos senos kartos, kai mane ima vyrai. Dažnai jie rašo feisbuke: „Ko tu ieškai?“, o aš sakau, kad neieškau nieko, ieško jie ir gal mane ras.
Norint rimtai draugauti, tai vyras man jau arba per senas, arba per jaunas. Tai, logiškai mąstant, aš tada pati sakau: „Tu man niekam netinki, tik tai kaip seksui.“
D. Bilevičiūtė pasakojo, kad vyro ji ieško ne bet kokio: „Pasigendu to sportiško 50-mečio, faino vyro. Šneku, lyg pati būčiau sportiška moteris, manekenė, bet aš nesu suvargusi, kaip moteris, o mano metų vyrai – „nurašyti“.
Alutį ir televizorių mėgsta kiekvieną vakarą, o dar pilvukas... Gal ir mes jiems atrodome, kaip senos katės, bet aš džiaugiuosi, kad esu moteris, nes jaučiuosi gerai. Mano pasirinkimas gali būti koks tik nori ir aš visada galiu, o jau su mano metų vyrais taip jau yra – jie ne visada gali, o norėti, tai nori.“
Pasidomėjus, ar D. Bilevičiūtė nebandė laimės ieškoti pažinčių svetainėse, moteris pasakojo, kad jose – gausybė vedusių vyrų: „Labai daug vedusių vyrų sėdi tose pažinčių svetainėse. Man nėra skirtumo ar man feisbuke, ar kitose vietose rašydavo. Jie lygiai to paties nori visur. Tas vadinamas antras gyvenimas, antras pasaulis egzistuoja. Mano draugės kartais „atsiverčia“ pažinčių svetaines ir pirštu baksnoja, kuris vyras „laimingai vedęs“ ir kiek vaikų turi.“
D. Bilevičiūtė pripažino, kad bene sunkiausias metas – žiemos šventės. „Kartais per šventes, kuomet ypatingai juntamas šeimos kultas, aš pavydžiai pažiūriu, į tai, kaip kitiems kartu šilta ir gera. Bet aš turiu didžiulę muzikinę šeimą, todėl nesijaučiu labai vieniša. Nejaučiu, kad labai norisi man jau to dieduko, bet jei jis atsiras, tai, aišku, kad aš jau ten visaip jam mirksėsiu, būsiu gera ir valgyt darysiu“, – juokėsi ji.
Paklausta, ar vaikšto į pasimatymus, D. Bilevičiūtė pasijuokė, kad tą daryti ji paprasčiausiai tingi, tačiau pasidalijo ir gana intriguojančia istorija: „Po vienos televizijos laidos, kurioje mane labai išpeikė dėl tos erotinės fotosesijos, grįžau namo ir gavau vieno žinomo vyro žinutę, kad kviečia mane vyno. Pajuokavau, kad geriu degtinę, o jis toliau primygtinai kvietė ir tik tuomet pamačiau, kas ten per vyras.
Manau, kad pasiūlymu iš tokio vyro būtų apsidžiaugusi ne tik kiekviena Lietuvos moteris, bet ir Europos. Kitą dieną jis man paskambino ir pasakė, kad nupirko degtinės. Supratau, kad dvi dienas „laužausi“, o žmogus mane gražiai kviečia ir nuvažiavau, buvo nuostabus vakaras. Grįžusi pagalvojau, kad man 52 metai, o mane į pasimatymą pakvietė 30-metis vyras ir aš turėjau puikų vakarėlį. Aišku, galiu pajuokauti, bet, kaip ir visoms moterims, norisi vieno rimto, o tokie pasiūlymai – kasdienybė.“
D. Bilevičiūtė pasakojo mananti, kad vyrus lepinančios moterys daro didžiulę klaidą. Esą tokie vyrai vėliau jas ima išnaudoti.
„Esu labai laiminga, nes manau, kad vyras visomis prasmėmis turi lepinti moterį, o tada jis jaučiasi tikru vyru. Nuo tų, kuriuos mes išlepiname, tai ir springstame vėliau. Mes lyg ir užimame vyro vietą, jis nebeturi, ką veikti, ką medžioti, kuo pasirūpinti.
Todėl visada stengiuosi pirmiausia reikalauti normalaus dėmesio moteriai. Jei jau kvieti moterį į pasimatymą, tai turi būti tam pasiruošęs: turi būti ir šampano, gėlių, dovanų. Tada moteris tikrai jausis moterimi, o tokių vyrų dar yra.
Yra didelė dalis vyrų, kurie naudojasi moterimis. Vyrai labai greitai pajaučia, kad gali išnaudoti moterį. Prasideda „atnešk man tą“, „paduok man tą“ ir panašiai. Gal aš ir viena, nes viską apsuku, kad pažiūrėti, ką pirmiausia vyras gali padaryti dėl manęs.“
