A. Užkalnį galima mėgti arba jo nekęsti, tačiau užvis sunkiausia išlikti jam abejingu. O gal toks ir yra žymaus žurnalisto tikslas?
Su Andriumi susitinkame Nidoje. Žurnalistas čia su visa šeima atvyksta vos ištaikęs kelis laisvadienius. A. Užkalnis prisipažįsta nevažiuojantis į Palangą ne dėl to, kad simpatija šiam kurortui tapo blogo tono ženklu – tiesiog į Nidą jis dar vaikystėje vykdavo kartu su tėvais. O pripratimas – antras prigimimas.
Andriau, kone kiekvienas lietuvis jus lengvai atpažįsta, turėtumėte nemažai dėmesio sulaukti net atokioje Nidoje. Ar pavyksta pailsėti?
Būtų kvaila skųstis, kad mane dėmesys vargina. Taip, ilsėtis tai tikrai trukdo, bet aš gyvenu iš žinomumo – jei mano veido tauta nežinotų, ko gero, manęs nereikėtų nei televizijai, nei spaudai. Todėl aš neketinu dėl to skųstis. Pasirinkęs savo profesiją, pasiruošiau susitaikyti ir su tuo.
Praeitą vasarą, po septyniolikos praleistų metų Didžiojoje Britanijoje, grįžote gyventi į Lietuvą. Jau prie visko pripratote?
Manau, kad taip. Adaptacijos laikotarpis nebuvo toks sunkus dėl to, kad sugrįžus man nereikėjo ieškoti darbo ir nerimauti, iš ko maitinsis šeima. Be to, per tuos metus aš nebuvau taip jau nutolęs nuo Lietuvos.
Teko išmokti vieno man naujo įgūdžio – sakyti žmonėms „ne“. Atsiranda nemažai prašančių, kad kažką parašyčiau ar kažkur sudalyvaučiau – jie nevisai supranta, kad tai yra mano darbas. Deja, dėl savo užimtumo negaliu važiuoti į kitą Lietuvos galą skaityti nemokamų paskaitų. Todėl kai kuriais atvejais tenka atsisakyti ir nuvilti žmones. Tai man buvo naujas adaptacijos įprotis.
Esate turbūt vienas iš nedaugelio žurnalistų, nebijantis atvirai kritikuoti ir drąsiai vengiate pataikavimo. Nebaisu susipykti su visa Lietuva?
Nereikia galvoti, kad tai yra atsitiktinis dalykas. Toks rašymo stilius yra mano išskirtinumas, dėl kurio aš ir esu reikalingas žiniasklaidai. O man taip rašyti lengva – tai yra daugiau anglosaksiško rašymo tradicija. Natūralu, kad 23-ejų išvykęs į Didžiąją Britaniją aš nebuvau susiformavęs kaip autorius, todėl ta aplinka man padarė didelę įtaką.
Baimės aš nejaučiu, nes nesijaučiu turintis daugiau priešų nei tie autoriai, kurie viešojoje ervėje yra be galo mandagūs, pavyzdžiui, Leonidas Donskis ar Beata Nicholson. Jų mandagumas neišgelbsti nuo piktos kritikos po straipsniais apie juos. Tai tiesiog įrodo, kad tam tikras sluoksnis žmonių yra pikti nepriklausomai nuo aplinkybių.
Tačiau žurnalistai bijo kritikuoti garsius asmenis neva dėl to, kad vėliau nebebus iš ko gauti informacijos.
Žinote, aš be priežasties taip pat stengiuosi su niekuo nesipykti. Yra žmonių, su kuriais mano nuomonė, pasaulėžiūra ir vertybės nesutampa ir nesutaps. Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje apsipykome su Artūru Raču ir mane labai juokino aplinkinių pasiūlymai: „Jūs susėskit, išgerkit alaus ir susitaikykite“. Aš nenoriu su juo nei taikytis, nei pyktis, mes esame visiškai skirtingi žmonės.
Čia kaip ir koks Jurijus Smoriginas su Edita Daniūte – nė vienas iš jų negautų jokios papildomos vertės, jei apsikabintų ir susitaikytų.
Aš manau, stengtis įtikti ir daryti kompromisus reikia tik labai siauram ratui artimų žmonių. O su kitais kaip jau išeina.
Po jūsų straipsnių lietuvių kalboje netgi atsirado keletas naujų terminų – kaip varguolis ar runkelis. Ar reikėjo drąsos šitokiais epitetais pavadinti tam tikrą lietuvių socialinį sluoksnį?
Oi ne, man baisu nebuvo – varguolis yra labai senas gražus lietuviškas žodis. Lietuvių kalbos institutas netgi įtraukė žodžio „runkelis“ vartoseną kaip tam tikrą socialinę kategoriją žmogaus, kuriam niekas neįdomu ir kuris visada galvoja, kad jį skriaudžia.
Teko girdėti, kad nekiekvienas lietuvis supranta, jog „varguolio“ terminas jūsų kalboje išreiškia kur kas daugiau nei materialinę žmogaus padėtį.
Žinote, turtai greitai uždirbami ir taip pat greitai prarandami. Pasakysiu galbūt nuvalkiotą tiesą, bet žmogus yra laimingiausias tada, kai turi tiek, kiek jam užtenka. O kiek užtenka, jis apsisprendžia pats.
Jeigu atsiranda įprotis skųstis, kad yra blogai ir ko nors per mažai, to įpročio niekas nepakeis. Man yra tekę sutikti nemažai žmonių, kurie turi labai daug pinigų, bet yra visiški nuolat aimanuojantys varguoliai.
Jūsų apibendrinamas varguolis stokoja atsakomybės jausmo?
Būtent. Dar vienas iš varguolio bruožų yra galvojimas, kad visi aplinkui jam yra ką nors skolingi. Todėl jei atsikratai jausmo, jog pasaulis tau yra ką nors skolingas ir kad tu esi jam skolingas, tai yra labai gera pradžia.
O jums pačiam užtenka tiek, kiek turite?
Aš visada siekiu daugiau, bet man iš tikrųjų užtenka tiek, kiek turiu. Sena tiesa, kad didėjant pajamoms, labai staigiai didėja ir poreikiai. Tuomet atsiranda noras pritapti prie naujo socialinio sluoksnio. Kai užlipi ant naujo laiptelio, pradedi matyti ir dar sekantį laiptelį.
Kai buvau jaunesnis, aš taip pat galvojau, kad nusipirkus naujesnį BMW, gyvensiu daug smagiau, bet džiaugsmas dėl naujo automobilio labai greitai išblėsta, o prisiminimas apie didžiulius pinigus, kuriuos sumokėjai, lieka žymiai ilgesniam laikui.
Kokiems savo principams niekada nenusižengtumėte?
Vienas iš tabu man yra šeimos privatumas. Dar gi pasakysiu labai jau iškilmingai, bet niekada negalėčiau daryti to, kas būtų prieš Lietuvos interesus. Pavyzdžiui, aš net ir už dvigubai didesnę algą neičiau dirbti į kokį nors Rusijos televizijos kanalą.
Kaip vertinate Lietuvos žurnalistus?
Manau, kad jie puikiai išmano savo darbą, bet yra ribojami mažos rinkos ir mažų pinigų. Beprasmiška verkti, kad mūsų šalyje nėra, tarkime, tiriamosios žurnalistikos. Tai beprotiškai brangus užsiėmimas. Todėl jei kiekvienas užsiims straipsnių rašymu, kuriuos sukurti užtrunka mėnesį ar tris, nebus kuo užpildyti naujienų strauto.
Čia kaip ir su maistu – mums visiems gali labiau patikti gurmaniškas, brangus maistas, bet jeigu mes būsime priversti kasdien už pietus mokėti penkis šimtus litų, galiausiai liksime nevalgę.
Lietuvoje egzistuoja keistas mitas, kad viskas yra perkama ir niekuo negalima tikėti. Nesąžiningų yra kiekvienoje profesijoje – nuo batsiuvio iki gydytojo. Ir žurnalistikoje jų nei daugiau, nei mažiau.
Tai kaip jūs atsakytumėte į amžiną žiniasklaidą kamuojantį klausimą – vartotojas turi užsakyti muziką, ar vistik žurnalistai privalo eiti žingsniu į priekį išprūsimo link nei jų auditorija?
Tai yra nuolatinė vidinė žiniasklaidos priemonių kova. Būtų labai gerai, jei žiniasklaida eitų vienu žingsniu toliau nei jos vartotojas. Aš, savo laidai rinkdamasis pašnekovus, taip pat visada dvejoju, kaip padaryti kažką išskirtinio, bet taip, kad žmonės neišsijungtų televizoriaus.
Kokia yra didžiausia jūsų profesinė siekiamybė?
O ji labai kukli – išsilaikyti įdomiam ir paklausiam, kad žmonės norėtų klausytis, ką šneku. Aš tai noriu padaryti tų piktuolių apmaudui, kurie nuo pat mano grįžimo į Lietuvą sakė – džiaukis, tu dar esi ant bangos, bet žinok, kad viskas labai greitai praeis ir liksi prie suskilusios geldos.
Todėl mano siekiamybė – visada stebinti auditoriją. Aš kažkada esu pasakęs, kad žmonės niekada nežino mano sekančio žingsnio, ir aš labai stengsiuos ir toliau būti nenuspėjamu. Stagnacija, mano manymu, yra mirties receptas.
Turėtų būti labai sunku nuolatos stebinti ir ieškoti naujų idėjų. Kas jums pačiam yra gyvenimo variklis?
Neabejotinai, tai yra baimė. Kad tu parašysi straipsnį, ir jo niekas nebekomentuos. O galiausiai jo ir nebespausdins. Didžiausi mokslo atradimai buvo padaryti dėl bado baimės, prie kurios tik vėliau prisideda ir ambicija visada būti pirmam. O paskui tai tampa įpročiu. Aš stengiuosi niekada nekartoti to, ką daro kiti.
