Jokios paslapties nėra. Paprasčiausiai žmonės pavargo nuo darbo ir debatų. Bent valandą visa šeima susirenka drauge, pasidaro arbatos ir leidžia sau sveikai pasijuokti, o mes jiems tik padedame.
Vadinasi, jūsų humoras suprantamas visiems: nuo vaikų iki senjorų?
Universalaus humoro, deja, nėra ir būti negali. Jau susitaikiau su tuo, jog papasakojęs vieną anekdotą penkiems žmonėms, juoko sulaukiu vos iš dviejų.
Tiesa, dar du juoksis grįžę namo, o vienas taip ir liks nesupratęs.
Ar tai reiškia, kad lietuviai neturi humoro jausmo?
Anaiptol. Visi jį turime, tik vieni geresnį, kiti — gal kiek subtilesnį. Pavyzdžiui, kai kalbas sako gerbiamas Vytautas Landsbergis, iš penkiasdešimties juokiasi vos 1-2 klausytojai, ir tai pavėluotai.
O „Puikiojo šou“ humoras pritaikytas daugeliui, todėl ir patinka žiūrovams. Nereikia mąstyti, nereikia stengtis, guli sau lovoje su distanciniu pulteliu rankoje ir ilsiesi.
O jūsų juokus supranta visi?
Kartais ne. Vėliau pagalvoji, jog geriau būtų buvę prikąsti liežuvį, bet jau būna vėlu. Belieka atsiprašyti.
Esate populiarus žmogus. Ar jus atpažįsta gatvėje?
Taip, dažniausiai atpažįsta, bet elgiasi santūriai. Tikrai niekas nebėga būriais maldauti autografo. Tiesmukiau reaguoja nebent vaikai. Dažnai už nugaros girdžiu: mama, mama, žiūrėk čia TAS.
Kaip manote, jus atpažįsta, nes mato teatro scenoje, ar vis dėlto didesnę įtaką populiarumui daro televizija?
Teatrą visame pasaulyje lanko vos 7 proc. visuomenės narių, ne daugiau. O televiziją žiūrime visi. Šiaip jau labai džiaugiuosi, kad tiek teatre, tiek televizijoje galiu sau leisti vaidinti. Iš to mane ir atpažįsta, o ne, sakykim, iš kokios skalbimo miltelių reklamos.
Vis dėlto vyrauja nuomonė, jog į televiziją einantis aktorius už didesnį atlyginimą išduoda teatrą. Ką apie tai manote?
Teatro tikrai neišduodu, nes sugebu viską suderinti. Be to, televizijoje kartkartėmis pasirodantis aktorius „brangsta“. Jeigu jis sugeba būti universalus — valio! Be to, akivaizdi nauda ir teatrui. Tie, kuriems patinku televizijoje, užsimanys ateiti ir į spektaklį.
Vaidinate net trijose teatruose, dėstote Muzikos akademijoje ir dar dirbate televizijoje. Ar ne per daug bandote aprėpti?
Žinote, teatras — mano tikrasis pašaukimas ir gyvenimas, dėstydamas jaunimui, pats daug išmokstu, ir man tai patinka, o televizija tik papildo mano kasdienybę. Be to, pats savo darbo grafikų nesudarinėju. Susėda visų trijų teatrų administratoriai ir sukuria man planą, kurio laikausi. Jei tą daryčiau pats, mano gyvenimas panėšėtų į chaosą, o dabar nieko, man patinka.
Viską suspėju ir dar asmeniniam gyvenimui lieka diena kita, nors iš tiesų daugiausia laiko suryja ne vaidinimai ar televizija, o spektaklių repeticijos ir gastrolės.
Minėjote, jog randate laiko dėstymui, ir Jums ši veikla labai patinka. Kuo žavi šiuolaikinis jaunimas?
Mano kartos žmonės visada turėjo „lubas“, mes net neleisdavome sau svajoti, nes prasmės vis tiek nebuvo, be to, negalėjome visiškai atsiduoti kūrybai.
Šiuolaikinis jaunimas laisvas, imlus naujovėms, ir netgi sugeba suplanuoti savo karjerą dešimt metų į priekį. Nuoširdžiai žaviuosi tokiomis jauno maksimalisto savybėmis, mat pats jų išsiugdyti taip ir nesugebėjau. Kita vertus, per daugelį metų primiršau ir teatro gudrybes, o, mokydamas studentus, jas vėl prisimenu arba išmokstu iš naujo.
Neabejotinai teatras, tobulindamas savo aktorius, ugdo asmenybes. Ar nekyla sunkumų, kai kelios asmenybės turi drauge vaidinti ar, pavyzdžiui, darbuotis vienoje laidoje?
Spėju, kad kalbate apie Vytautą Šapranauską, tiesa? Su juo dirbti tikrai paprasta, vaidiname viename teatre, netgi tą patį vaidmenį. Žinau, kad visada galėsiu juo pasikliauti. Vyriški duetai — patys tvirčiausia, tad mes žiūrovams tai ketiname ir įrodyti.
Vis dėlto, Vytautas Šapranauskas kartais gali būti itin kandus. Ar tai jūsų neglumina?
Vieni jį mėgsta, kiti — ne. Tačiau juk net saldainius mėgstame ne visi, o Vytautas — tikrai ne saldainis, jis — savo srities profesionalas.
Kita vertus, net „Puikiajame šou“ darbuotis sutikau vos sužinojęs, kas bus mano partneris. Su juo malonu bendrauti, lengva dirbti, be to, nuolat juokiesi. Jis — lyg kokia istorijų skrynia: vos baigęs pasakoti vieną anekdotą, jau, žiūrėk, pradeda kitą.
Ar jūs pats žiūrite „Puikųjį šou“?
Žinoma, kai tik tam turiu laiko. Stengiuosi vertinti ir analizuoti savo pasirodymus, be to, pasimokyti iš daromų klaidų.
Kas jums yra didžiausias kritikas?
Aš! Kartais save išbaru, kartais priverčiu susimastyti. Be to, teatre visada lieka šansas kitąsyk suvaidinti geriau. Televizijoje tokios galimybės tau niekas neduos.
O ar sugebate savo pasirodymus vertinti objektyviai?
Manau, kad taip. Žinoma, esu didelis savimyla, bet nesu toks bukas, kad nepastebėčiau akivaizdžių klaidų. Kita vertus, gana greitai atleidžiu sau visas nuodėmes. Juk net žmogžudžiams atleidžiama, o aš nusidedu tik vos vos.
Kas jus labiausiai erzina televizijoje?
Labiausiai mane erzina visokie techniniai dalykai. Atrodo kvaila filmuoti dvylika valandų, jei eteryje bus parodytos vos dvi minutės. Kita vertus, jaudulys prieš einant filmuotis ar, sakykim, grimas, manęs visai neerzina. Tai natūralios mano profesijos sudėtinės dalys. Ir šiaip televizija manęs neerzina, mielai ją žiūriu jaukiai įsitaisęs savo sofoje.
Ko niekada nepadarytumėte prieš kamerą?
Hm... geras klausimas. Greičiausiai niekada savo pašnekovo nepasiųsčiau velniop. Nors ką gali žinoti, gal ir pasiųsčiau, tik su viltimi, kad tai bus iškirpta ir eteryje nepasirodys.
Mūsų pokalbio pradžioje džiaugėtės, jog žmonės jus atpažįsta iš teatro ar televizijos, bet ne iš kokios nors skalbimo miltelių reklamos. Ar tai reiškia, kad atsisakytumėte vaidinti reklamoje net už didelius pinigus?
Net už didelius pinigus nelakstyčiau ekrane apsimovęs vien prezervatyvą ir neaiškinčiau, kaip juo naudotis. Nors visai smagią reklamą čia sugalvojau. Vis geriau negu reklamuoti skalbimo miltelius.