- Rašytojas Kazys Saja, pristatydamas Jūsų apsakymų knygą „Vyriški žaidimai“, Jus apibūdino kaip vyriško žaidimo laimėtoją. Lyg ir neatitinkate Holivudo vyriškumo standartų, tačiau esate mylimas moterų, turite daug gerbėjų. Kas Jums yra vyriškumas?
Algimantas Čekuolis
© Posh.lt (A.Solomino nuotr.)
- Holivudišką vyrą reprezentuoja Teksaso reindžeris Čakas Norisas. Tai toks raumenų kalnas, neišpasakytai drąsus, lakstantis ir šokinėjantis nuo uolų ir mašinos stogo ar lekiantis įsikibęs lėktuvo sparno. Tarp kitko, gyvenime tokie aktoriai, kaip Čakas Norisas, atsitiktinai susidūrę su panašiais sunkumais, baisiai praskysta, bliauna, ir kai žaizdos būna tikros, o ne nudažytos, jie apalpsta.

Tikrą vyriškumą turbūt reprezentuoja santūrumas, mokėjimas išklausyti kitą žmogų, žodžio laikymasis, tai, ką vadiname savigarbos turėjimu. Ne nosies rietimas, ne šliaužiojimas, o savęs gerbimas, bet ne daugiau. Be to, turi būti trumpas, tiesiog žaibiškas, kelias nuo minties, kad reikia daryti, iki darymo.

- Tai daugiau valios, psichologijos, intelekto bruožai...

- Žinoma, raumenukai turi būti šiokie tokie, bet jie jau seniai nustojo būti lemiamu dalyku. Tik tiek, kad laikytų vertikaliai, kad būtum nesusikūprinęs.

- Sulaukėte 76-erių, bet vis dar esate ant bangos. Net, galima sakyti, pasiekėte aukščiausią profesionalumo, žmogiškos brandos lygį. Ne vienas, išėjęs į pensiją, priešingai, nurimsta, nutraukia aktyvią veiklą, kaip sakoma, išeina į užtarnautą poilsį. O Jūs, regis, gyvenate aktyviausią savo gyvenimo tarpsnį.

- Pirmiausia, aš ant bangos viršūnės jaučiuosi turbūt nuo 16 metų. Nemanau, kad, vieną kartą pakilus, būtinai reikia nusmukti. Aš tiesiog taip einu per gyvenimą. Būdamas moksleiviu peršokau per klasę: rudenį mokiausi septintoje gimnazijos klasėje, o pavasarį jau išlaikiau aštuntos klasės egzaminus.

Paskui išvažiavau studijuoti į Maskvą. Šešiolikmečiui tai buvo bangos viršūnė. Literatūriniame Rašytojų sąjungos M.Gorkio institute man, jaunikliui, būti vertam daug vyresnių, daug daugiau parašiusių studentų taip pat buvo bangos viršūnė.

Paskui vėl ieškojau savo bangos viršūnės ir ją radau jūroje, kur išgyvenau gyvenimo kondensatą, patyriau žmogaus ir gamtos konfliktą. Pirmasis reisas truko šešis mėnesius, nemačiau kranto, patyriau visas jūrines baisybes. Bet pirmieji apsakymai turėjo pasisekimą.

Jaučiau lengvą, bet nuolatinį kilimą. Sulaukiau pasiūlymo dirbti TSRS spaudos agentūros „Novosti“ užsienio korespondentu. Juo dirbdamas sugebėdavau rašyti teisybę apie kapitalistines šalis. Nemeluodamas. Būdavo atvejų, kai mano straipsnius spausdindavo 2000 laikraščių ir žurnalų. Pavyzdžiui, kartą gyvenau savaitę pas žemės ūkio milijonierių Kanadoje. Gyvendamas pamačiau, kaip jis sunkiai, beprotiškai daug dirba kartu su visais savo vaikais. Tas žmogus turėjo 32 hektarus šiltadaržių. Įsivaizduojate, kiek tai darbo? Pasisvečiavęs parašiau straipsnį „Tas vargšas milijonierius Kolosantis“. Vilniuje jį išspausdino trys laikraščiai: „Tiesa“, „Sovetskaja Litva“ ir „Vakarinės naujienos“.

Kai grįžau į Lietuvą, mano banga buvo „Gimtasis kraštas“. Dvejus metus padirbėjus jame atėjo Atgimimas. Jį sutikau ligoninėje, nes leisdamas „Gimtąjį kraštą“ du kartus buvau priešinfarktinės būsenos.

Gulintį ligoninėje mane išrinko į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Tai irgi buvo ant bangos. Ir, prisipažinsiu, dabar aš irgi su savo laidomis LTV ir publikacijomis „Valstiečių laikraštyje“ jaučiuosi ant bangos.

- Koks vidinis motyvas Jus verčia nenusileisti? Galbūt norite visada būti pirmas?

- Truputį kitaip. Nėra iššūkio būti pirmam, nes, kai esi pirmas, kažkas lieka užpakalyje. Jausmo pirmauti absoliučiai neturiu. Bet turiu galingą, labai stiprų variklį, verčiantį viską išbandyti, kiek galiu, padaryti geriausiai.

Dabar kalbu su Jumis ir apie nieką kita jau negaliu galvoti. Žiūriu į Jūsų akis, visą dėmesį kreipiu į mūsų pokalbį ir įsivaizduoju, kas bus paskui parašyta. Esu traukinys, važiuojantis vienu bėgiu, nedarantis nukrypimų ir besistengiantis išvystyti greitį. Kitaip dar tą reiškinį psichologiškai būtų galima pavadinti sugebėjimu koncentruotis.

- Kaip Jums pavyksta išlaikyti fizinę ir protinę formą?

- Tai labai glaudžiai susiję dalykai. Padeda nuosaikus gyvenimo būdas. Turiu automobilį, bet nuo namų (Čiurlionio g.) iki Gedimino prospekto, iki pusės Antakalnio, Geležinkelio stoties, M.Mažvydo bibliotekos visada einu pėsčias. Man tai patinka. Mano darbas sėdimas, tad dažnai išeinu valandai pusantros pasivaikščioti po Vingio parką.

Niekad nereikia per daug valgyti. Valgant yra etapas, kurį mes praleidžiame, jo nežinome. Kai organizmas jau gavo pakankamai maisto, apie tai bet dar nesuspėjo pranešti galvai. Todėl tai, kad iš tikro esi sotus, sužinai tik po 10-15 minučių. O per tą laiką dar kemši. Truputį pavalgius, reikia padaryti pertrauką. Labai mažai valgau mėsos.

Audringoje jaunystėje teko nemažai vartoti alkoholinių gėrimų. Paskui apsistojau ties vynu. O dabar jau ir jis netraukia. Beveik nevartoju jokio alkoholio. Priėmimuose įsipilu vandens, nes išgėręs negalėčiau bendrauti visu savo intelektualiniu pajėgumu.

- Regis, metėte ir rūkyti.

- Galutinai baigiau prieš kokius trejus metus, o 35 metus kasdien surūkydavau po pakelį.

- Ar tai Jums taip pat buvo iššūkis?

- Organizmas pradėjo duoti signalus: įtampa darbe, daug važinėjimo ir dar - nikotinas. Pradėjo labai smarkiai kilti kraujo spaudimas. Man tapo aišku, kad liko pusmetis arba metai, jeigu toliau rūkysiu. Atsisakyti buvo sunku. Bet ne tiek dėl paties nikotino. Buvo sunku atsisakyti bendravimo. Rūkymas drauge dviem trim žmonėms leidžia gana artimai bendrauti. Jeigu jie rūko, o tu - ne, pastatai save į šoną. Atsisakius visai rūkyti, šnekant su įdomiais žmonėmis, bendradarbiais buvo labai nejauku. Jei jie rūko, sakau: „Ai, duokite cigaretę“. Šlykštu nuo to nikotino, bet jau bendrauju, rūkau taikos pypkę kaip indėnas.

- Jūsų kelias į žurnalistiką kiek netradicinis. Iš pradžių tapote rašytoju, be to, 11 metų plaukiojote jūromis, iškilote nuo paprasto jūreivio iki bocmano. Į žurnalistiką atėjote jau subrendęs, daug patyręs. Ar ši patirtis Jums padėjo tapti geresniu žurnalistu?

- Taip. Galėjau kalbėtis su skyriaus vedėju, redaktoriumi ramiai, solidžiai – kaip lygus su lygiu. Argumentuotai sakyti, kodėl reikia apie tai rašyti ir kodėl tai, ką parašiau, yra gerai. Kai esi subrendęs, lengviau dirbti žurnalistu, nes matai plačiau.

Geras ir tiesus kelias į žurnalistiką, bet, kaip sakoma, tiesiai – tiesiau, o aplink – greičiau. Geresni žurnalistai išeina iš žmonių, kurie ateina į žurnalistiką turėdami kokią nors profesiją: inžinieriaus, mediko, ekonomisto, bankininko.

Aš pirma norėjau studijuoti, o paskui - eiti į žurnalistiką. Bet supratau savo klaidą: pirma reikia išmokti gyvenimo, parašyti apie jį daug lengviau, kai turi, ką sakyti. Ir literatūroje, ir rašytinėje žurnalistikoje, ir televizijoje svarbiausia turėti pasaką, kurią seksi žiūrovams arba skaitytojams. Žmogui reikia turėti, ką sakyti: faktų, minčių, idėjų – ir dar brandžių, ir kondensuotų. Tada būdas, kaip pasakyti, yra visiškai paprastas. Instinktyviai tai pajutęs, po instituto nuėjau mokytis, ką sakyti, - į jūrą.

- Su kuo galėtumėte palyginti žurnalisto profesiją?

- Su kariškio. Kas yra generolas? Leitenantas, kuris nežuvo per karus. Žurnalistai rečiau žūsta nuo kulkos, skeveldros ar minos. jie prasigeria, nusismulkina, praranda reputaciją. Tai kulkos, kurios nužudo žurnalistus.

Žurnalistas, kuris tų kulkų išvengė, laikui bėgant (jeigu intensyviai dirba, kiekvieną dieną ką nors parašo) būtinai taps neblogu žurnalistu.

Mano taisyklė – per dieną parašyti mažiausiai tris puslapius. Pirmiausia turiu tai daryti. O antra, tai daug svarbiau, nes smegenys visą laiką dirba.

- O skaityti reikia?

- Būtina. Bet negalima skaityti gerų knygų, gerų žurnalų, gerų laikraščių.

- Negalima gerų skaityti?!

- Ne, negalima. Tik pačius geriausius. Kalbu visai rimtai, neieškodamas skambaus žodžio. Ir skaityti reikia nuolatos.

- Gal galite įvardyti, kas yra geriausia?

- Geriausia šiuo metu yra anglosaksų, prancūzų, italų ir ispanų žurnalistika. Literatūra, kad ir kas ką sakytų, angliškoji lenkia visus. Apie keturis penktadalius mano laiko užima periodikos ir vieną penktadalį – grakščiosios literatūros skaitymas.

Literatūra po truputį keičiasi ir apmiršta. Literatūra yra pasakojimas, o pasakorių dabar labai daug, ko gero, daugiau negu klausytojų.

- O Jūs dar rašote grožinę literatūrą?

- Ne, visai padėjau į šoną. Negaliu dėl dviejų priežasčių. Pirma, esu labai užsiangažavęs savo TV laidų žiūrovams - jie skambina, rašo, siunčia elektroninius laiškus, aš pats važinėju į susitikimus. Šią laidą žiūri apie 320 tūkst. žiūrovų. Rašytojas rašo visus metus ar porą, o knygos dabar išeina 2-3 tūkst. tiražu... Antra, romanu arba apsakymu jau nebeturiu, ką pasakyti. Svarbiausia, ką norėjau pasakyti, jau pasakiau. O mano televizijos popiečių esmė – pasakoti apie pasaulį lietuvio akimis: arba kas svarbu mums, arba bent kas mums įdomu.

- Nugyvenote įspūdingą, įvykių kupiną gyvenimą. Ar galėtumėte mūsų skaitytojams patarti, kaip nenusiminti, kur surasti džiaugsmą, kaip gyventi prasmingai ir visavertiškai.

- Ką darai, daryk gerai. Bet kokį darbą. Jeigu mėšlą mėži, išmėžk jį lygiai, neišmėtyk pakeliui. Nenuvaryk arklio. Ir gerk tik tada, kai baigsi mėžti, o ne prieš.

Kada prie to pripranti, kitaip negali. Tada tai suteikia milžinišką džiaugsmą. Ir tada galima daug ilgiau gyventi. Ir žinoma, negalima apleisti kūno. Ir daug mylėti, mano ponai!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Plagiato skandalas: J. Statkevičius prašo visuomenės padėti rasti iš jo vardo uždirbančius sukčius (60)

Dizaineris Juozas Statkevičius jau kelias savaites bando išsiaiškinti sukčius, besikraunančius...

S. Stavickis-Stano laukia šeimos pagausėjimo: tai labai džiugi žinia (16)

Atlikėjas Stanislovas Stavickis-Stano kartu su žmona Indre laukia šeimos pagausėjimo. Žinomai...

50-metį švenčiantis A. Mamontovas: turiu prastą skonį drabužiams, todėl visada atrodau jaunai pasveikino ir D. Grybauskaitė (2)

Trečiadienį, rugpjūčio 23 dieną Andrius Mamontovas švenčia 50-metį. Jubiliejaus proga...

Atlikėja Monique – didieji karjeros pokyčiai ir tai, ko nemato žiūrovai (11)

Visą vasarą mokyklinių uniformų gamintojas „8ToGo“ kartu su iniciatyviais moksleiviais...

Dėl elegantiškos prabangos žymios damos pasiryžo ekstremaliam išbandymui (8)

Juokas, šypsenos, jaudulys ir per kūną bėgiojantys šiurpuliukai – tokios emocijos Vilniaus...

Top naujienos

A. Čekuolio receptas ilgam ir energingam gyvenimui (64)

Palikęs televiziją, žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis toliau rašo knygas ir beria...

Ekonomikos žvaigždė: rusų oligarchai į užsienį išvežė pusę šalies turto (88)

Turtingi rusai ofšoruose laiko tiek pat turto, kiek visi Rusijos gyventojai turi šalies viduje kartu...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (50)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (87)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

Ketvirtadalis balsavusiųjų už „Brexit“ mano, kad buvo apmauti (12)

Naujausia apklausa atskleidė, kad jei referendumas dėl „Brexit“ vyktų dabar – Jungtinė...

Gyvai / Po sproginėjančių baterijų skandalo grįžta „Samsung Note“ (22)

Trečiadienio vakarą JAV, Niujorke, pristatytas naujausias „Samsung“ telefonas, tai...

Greitai paruošiama vakarienė: kepame žuvį (2)

Kai pietų ar vakarienės norisi čia ir dabar, puikiausia išeitis – greitai paruošiama...

Uždaromas ir „Swedbank“ skyrius Vilniaus centre (25)

Sostinės Gedimino prospekte ilgus metus veikęs vieno iš didžiausių šalies komercinių bankų...

„Iš viršaus“: kas laimėjo „Cavaliers“ ir „Celtics“ mainuose? (1)

Pastarąją naktį įvykę Klivlando „Cavaliers“ ir Bostono „Celtics“ mainai iššaukė...

Kosmetologė patarė, kokia turėtų būti ideali kasdienė odos priežiūra (11)

Trečiadienio popietę DELFI TV Gyvai konferencijoje viešėjusi „ Sothys “ partnerė...