– Aušra, kaip gyvenat?
– O Jėzau... Kiekvieną dieną tas klausimas nuskamba po kelis kartus... Na, ką aš žinau, manau, normaliai...
– Penktadienį dalyvavote naktiniuose filmavimuose. O šią savaitę pasitaikė tik laisvas pusdienis. Esate įsisukusi į darbus?
– Taip, žinokite... Filmuojame serialą „Motina ir sūnus“. Turime du mėnesius. Vieną labai intensyviai dirbome, liko dar mėnuo. Jis bus sudėtingesnis, nes prasideda repeticijos teatre. Visiems tuo pačiu metu. Todėl dabar, kiek tik įmanoma, stengiamės išnaudoti laiką, kai dar galima surinkti visus aktorius.
– Kokie vaidmenys laukia teatre?
– Rudenį „Domino“ teatre laukia premjera. Tai bus komedija – klasikinė, situacijų. Daug veiksmo, daug teksto, daug nesusipratimų... Labai daug ironijos ir charakterių. Tokia, sakyčiau, prancūziško tipo. Aktoriams tokios pjesės – kaip saldainiukas. Yra ką veikti.
– Aktorius – tai horoskopas, gyvenimo būdas ar vis dėlto darbas?
– Aktorystės, žinoma, yra išmokstama. Bet žinių ir svorio įgyji tik per praktiką. Teorija nepakenks niekam, bet iš knygų aktoriumi netapsi. Aš manau, kad tai yra pašaukimas.
– Panašiai kaip tapti kunigu?
– Tikriausiai (juokiasi).
– Skaičiau įdomią istoriją apie jus. Kad turėjote minčių tapti policininke.
– Taip... Paskutinėse klasėse ruošiausi būtent policijos studijoms. Ten ne taip paprasta – reikia gauti komisariato siuntimą į Vilnių. Tada Vilniuje tave tikrina įvairiausiais būdais: tavo intelektą, požiūrį į daugelį dalykų, fizinį pasirengimą, sveikatą. Žodžiu, visa tai įveikiau, man tuo metu buvo labai įdomu, buvau tikra, kad tai – mano ateitis. Bet tuo pat metu kažkur labai giliai širdyje svajojau būti aktorė.
– Ir koks tektoninis lūžis įvyko, kad vis dėlto patekote į aktorystę?
– Daug žmonių paveikė mano sprendimą. Ir mama, ir artimiausios mokyklos laikų draugės, net pedagogai, manyje matę tai, ko nemačiau aš pati. Sakė, eik – bandyk. Ir aš, pamenu, supratau, kad iš tiesų noriu ir, jei nepabandysiu, visą gyvenimą gailėsiuosi. Manau, daug žmonių būtent taip pasiekė geriausių rezultatų – kai pagalvojo: o kas pasikeis, jeigu aš pabandysiu? Manau, jeigu yra nuojauta ir noras, reikia pabandyti.
– Pagalvojus filosofiškai, policininkas yra žmogus, kuris tarnauja žmonėms ir saugo juos. Aktorius, menininkas irgi saugo – žmogaus emocijas. Vadinasi, esate žmogus su dideliu altruistiniu pašaukimu!
– Labai gražiai pasakyta! Tikriausiai... Labai daug laiko praėjo, bet aš atsimenu, tais paauglystės laikais aš labai bijojau rutinos. Ši baimė mane stūmė ieškoti profesijų, kurios kaip įmanoma apsaugotų nuo jos. Nors rutina yra absoliučiai visur. Bet tam tikru požiūriu mes jos išvengiame. Yra nesaugumo jausmas, kasdien keičiasi projektai...
– Jūsų, kaip aktorės, karjeroje šiek tiek vėlesniu periodu buvo tokia keista situacija su sriuba, ar ne?
– Buvau ką tik baigusi bakalaurą, leidau vasaros atostogas savo gimtajame miestelyje Radviliškyje pas tėvus. Ir sulaukiau skambučio iš pažįstamo aktoriaus. Sako, amžinatilsį režisierius Saulius Mykolaitis planuoja statyti spektaklį „Ivanovas“ pagal A. Čechovą ir ieško merginos, kuri fiziškai būtų panaši į pagrindinę heroję Sarą, Ivanovo žmoną. Šiam vaidmeniui jau buvo patvirtinta aktorė Rūta Papartytė. Vyrai įžvelgė mūsų panašumų. Sako, Saulius norėtų su manimi pasikalbėti. Įsivaizduokit, aš, studentė, staiga taikau į Nacionalinį dramos teatrą pas režisierių, kuris man buvo ir dabar tebėra labai didelis autoritetas. Atvažiavau ankstų rytą traukiniu, jaudinausi iki negalėjimo, delnai prakaitavo, drugeliai pilve lakstė... Susitikome Nacionalinio dramos teatro fojė, jis sako – einam, atsisėsim kavinukėj, pasikalbėsim. Sako – aš tau sriubos užsakysiu. Aš sakau – ne, ne, ne, nenoriu... Kokios dar sriubos?! Man ta sriuba niekaip „nelįstu“, o jis sako – aš valgysiu ir tu valgyk. Ir jis užsakė tos sriubos. Tokios karčios dar gyvenime nevalgiau – nesukramtau, nenuryju... (Juokiasi.)
– Ir tikot vaidmeniui?
– Na, taip, pakvietė mane.
– Vadinasi, tai buvo jūsų gyvenimo sriuba?
– Tikriausiai, nes po to labai daug ryšių atsirado ir ridenosi mano aktorinis likimas būtent po to spektaklio – tai į vieną pusę, tai į kitą, ir į televiziją taip patekau, ir į kitus projektus.
– Gal atsimenat, kokia tai buvo sriuba?
– Dienos patiekalas – žirnių su perlinėmis kruopomis...
– Visuotinai esate pripažinta kaip labai pozityvus žmogus.
– Taip, aš ir pati tai pastebėjau.
– Na, tai nėra koks nors blogas apkalbinėjimas. Tik ar nėra sunku būti šiltu žmogumi tokioje darganotoje Lietuvoje?
– Aišku, sunku. Manau, tai yra tik viena asmenybės pusė – teigiamas požiūris į tam tikrus dalykus.
Juk mums turi įtakos aplinka, visa dienos grandinė susideda iš nepažįstamų ir pažįstamų žmonių. Nuo tada, kai prabundi iki nueini miegoti, ir pagalvojęs apie prabėgusią dieną supranti, kiek padarei mažyčių klaidų: kas nors ne taip pažiūrėjo, tu irgi ne taip atsakei. Arba eilėje pabumbėjai. Ir supranti, kad pozityvumas labai padeda. Bet aš būnu visokia. Mano artimi žmonės tai žino. Normalus aš žmogus.
– Kas gyvenime jus „veža“, pakelia emociškai?
– Žmonės, aišku. Dažniausiai jie stebina, tik reikia pastebėti, nepražiopsoti. Aplinkui labai daug gerų žmonių.
– Bet ateina ruduo, kai visi kažkodėl užsiraukia – ir emociškai, ir veidais...
– Aš pastebėjau, kad sunkiausias periodas yra ne ruduo, o pavasaris. Pavasario pradžia. Kai jauti, kad jau tuoj tuoj bus, o dar ne... Ir vėl dargana, ir vėl krituliai, ir vėl tamsu. Bet juk žinome, kad tuoj bus šilta. O ruduo mūsų labai gražus, saulėtas ir spalvotas. Žiema, jei tik pasiseka, būna balta, snieginga ir turi savo žavesio.
– Grįžkim namo. Namai jums šventovė ar tiesiog patalpa?
– Namai... Ne, aš taip stipriai nesureikšminu savo gyvenamojo būsto. Tai yra užuovėja, poilsio zona. Bet visada yra miela, tarkime, įsileisti į ją Unę arba draugus, arba priglausti keletą gyvūnėlių (šiuo metu Aušros ir Dmitrijaus namuose gyvena trys katytės ir šuo – aut. past.). Gyvūniukai mūsų – iš gatvės ir iš draugo.
– Kaip čia kūrėtės. Gal daiktai turi istorijų?
– Istorija nebent su šių namų paieška susijusi. Buvo ruduo, mes turėjome keltis iš vieno buto į kitą. Ieškojome per skelbimus, pažįstamus, draugus, daug skambučių, daug susitikimų. Pavargome ir lyg jau buvome sutarę gyventi Žvėryne. Aš daug metų buvau gyvenusi senamiestyje, jis mane prisijaukino ir aš niekaip negalėjau patikėti, kad teks išsikraustyti toliau, už upės. Keista, kad išėjus į gatvę nebus mėgstamų kavinių, kuriose laukia draugai. Žodžiu, man buvo labai liūdna. Prisiminiau, kad buvome sutarę dar vieną susitikimą Užupyje, Dima patikrino – tikrai. Kaip tik vakaras. Mes jau vėluojame, septintą turėjome būti, o jau septynios. Prie filharmonijos gėrėme kavą. Jau nuovargis ima, jau šalta... Ai, gal neinam, bet gal nueinam... Ir mes nusileidome čia... Skambinam, ryšys trūkinėja, mes pagal tokią miglotą nuotrauką bandome atspėti, kur čia tas butas, kuris namas? Bet mergina virtuvėlėje gamino ir pastebėjo mus klaidžiojančius, įsileido. Įėjusi į butą iškart supratau, kur mes sėdėsime, kaip sėdėsime, kur valgysime, kur televizorių žiūrėsime. Viskas buvo taip sava.
– Užupis turi kažkokio stebuklo ar tai tik legendos apie jį? Tai lyg menininkų vieta, lyg šiaip įdomi...
– Žinoma, tai jaučiasi. Bet nebūtina būti menininku, kad mėgtum Užupį. Čia yra ramu, daug žalumos. Namai – man jie gražūs, ne visai restauruoti, bet su istorija. Visų pirma čia man estetiškai gražu, čia ramu, o šalia miestas, verda gyvenimas. Ko daugiau norėti? Suprantu, kodėl Užupį žmonės taip mėgsta ir kuria legendas. Pagaliau čia visai kita respublika. Čia kiekvieną penktadienį ir šeštadienį gali pamatyti keliolika vestuvių, tada supranti, kad gyvenimas verda, kad meilė yra. (Juokiasi.)
– Bet greitai planuojate kraustytis į kitą butą?..
– Taip, visai netoli išeisim, Vilnele keliausim toliau Belmonto link.
– Kokių vizijų turite apie tą vietą?
– Ten vizijos labai paprastos – kaip nors ir greičiau. (Juokiasi.)
– Už ką gyvenime sau duotumėte medalį?
– O! Žinau! Jei pradėčiau vartoti vitaminus ir sportuoti, bet tai turėčiau daryti nuolat...
