Kur dar Andriaus muzika filmams, garsioji jo įkurta roko grupė „Foje“, kita muzikinė veikla. Jis daugybę kartų pelnė geriausio metų atlikėjo, geriausio albumo autoriaus titulus.
Ateinantis spalis tarsi apibendrins A. Mamontovo muzikinę kūrybą – atlikėjas keturiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose surengs po koncertą, skirtą savo muzikinės karjeros 30-čiui. Savo dainas dainuos ir vienas, ir su grupe „Foje“. Jau vyksta repeticijos. Galbūt jos žada, jog šiam jubiliejui atgaivinta „Foje“ gyvuos ilgiau?
Ne vien į šį klausimą mielai sutiko atsakyti menininkas, savo gyvenime, kūryboje nuolat liepsnojąs tai maištu, tai lyrizmu. Ar ne šių savybių lydinys lemia jo kūrybos įtaigą, populiarumą? Andrių Mamontovą kalbina „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Jolanta Kažemėkaitytė.
– Leiskite pradėti priekaištu: savo muzikinės karjeros 30-metį švęsite spalį keturiuose didžiuosiuose šalies miestuose surengdamas po koncertą, bet juk aibę gerbėjų turite ne tik čia – kodėl nepasirodysite ir, tarkime, Šakiuose, Telšiuose, Vilkaviškyje, Alytuje, kituose miestuose miesteliuose, kur lengviau būtų atvykti kaimiškų vietovių žmonėms?
– Priekaištą priimu (juokiasi). Deja, koncertas bus didelis ir jam reikalingos didelės scenos bei erdvės, o tokios yra tik didžiosiose Lietuvos arenose. Juolab kad mano koncerto svečiai bus buvę grupės „Foje“ nariai: su jais atliksime kelias dainas taip, kaip jos skambėjo kadaise. Niekaip netilptume kultūros namų scenoje su visa aparatūra ir šviesos efektais. Todėl labai kviečiu visus gerbėjus atvažiuoti iki koncerto vietų Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ar Vilniuje.
– Kaip, ruošiantis šiems koncertams, sekasi atgyti „Foje“ – Jūsų įkurtai, tačiau 1997 m. iširusiai roko grupei: ar noriai buvę jos muzikantai susilėkė, ar entuziastingai repetuoja; galbūt daugelio pamiltos grupės dainos, patsai muzikavimas įgyja naujų spalvų?
– Kaip ir sakiau, pagrosime kartu kelias dainas. Tai nebus vien „Foje“ koncertas, mat iš trisdešimties metų scenoje pusę to laiko praleidau kaip solistas. Norisi dar kartą pagroti su visais buvusiais muzikantais, prisiminti senus gerus laikus. Pradėjome repetuoti. Nuotaika puiki, o dainos skamba kaip kadaise. Nesinori nieko keisti, juk klausytojai ateis tik dėl to, kad išgirstų, ką labiausiai mėgsta. Negaliu jų nuvilti.
Naują spalvą galbūt suteikia kiekvieno muzikanto asmeninė patirtis, bet tai daugiau jaučiasi „tarp eilučių”. Smagumas ir energija niekur neprapuolė!
– Ko turėtų tikėtis klausytojai, spalį atėję į Jūsų muzikinės karjeros 30-mečio koncertus?
– Žmonės turėtų ateiti tikėdamiesi gerai praleisti laiką. Juk koncerto kokybė labai priklauso ir nuo žiūrovų nusiteikimo, todėl blogas mintis meskite į židinį ir su geriausiomis emocijomis ateikite pasišildyti prie „Laužo šviesos”.
– Ar „Foje“ iširimas 1997-aisiais – tikrai natūralus baigtinis procesas? Galbūt kalbėtina apie grupės gyvavimo ilgą pertrauką, kurią lėmė tai, kad tais metais Jus paviliojo teatras – Hamleto vaidmuo to paties pavadinimo Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje, ir šią pertrauką nutrauks ateinantis spalis, kai „Foje“, pasibaigus jubiliejiniams pasirodymams, vis dėlto tęs koncertinę veiklą?
– Nemanau. Grupės gyvavimo pabaiga sutapo su „Hamleto” premjera. Tai niekaip nebuvo susiję. Tiesiog jau buvome sukūrę geriausia, ką kartu galėjome sukurti, ir norėjome pabaigti viską aukšta nata, nesikartoti ar įklimpti į kokią rutiną.
„Foje“ susibėgs trumpam spalio mėnesį, kad galutinai užbaigtų savo gyvavimą. Paskutinio grupės koncerto metu mūsų, muzikantų, santykiai jau nebuvo draugiški. Dabar visi nesutarimai pasimiršo, todėl norisi dar kartą pagroti tas kelias senas dainas su gera nuotaika.
– „Foje“ galingai žaižaravo telkdama tautą – užkrėsdama ją kovingumo dvasia 1989 m. Kaip grupės lyderis ir šiaip pilietis, ar netrokštate to paties dabar? Jei taip, ar tai nebūtų dar vienas argumentas „Foje“ galutinai pakilti iš pelenų, nepaisant, kad ir vienas drįstate pareikšti pilietinę poziciją? Tiesiog pareikšti su grupe būtų didesnė jėga!
– Iš tiesų „Foje“ susijusi su Lietuvos nepriklausomybės atkovojimo laikotarpiu. Taip ir turi likti, juk laikai pasikeitė. Juolab kad ir kiekvienas grupės narys seniai pasuko savu keliu.
– „Ei, Prezidente, ką tu planuoji? Ar tu mus myli, ar ingoruoji?“ – protestuodamas dainavote prie Prezidentūros 2008 m. Ar jau žinote atsakymus į šiuos klausimus?
– Žinau tik, kokį atsakymą norėčiau išgirsti. Koks yra iš tikrųjų – ne visada aišku. Apie politikus stengiuosiu spręsti iš jų darbų, o ne reklaminių kalbų.
– Esate teigęs, jog jei ne šeima, ilgėliau užtruktumėte Kinijoje, joje neseniai viešėjote. Kas Jus ten taip sužavėjo?
– Mielai pagyvenčiau ten. Galbūt ne Kinijoje, o Honkonge – viename mylimiausių mano miestų už Lietuvos ribų. Visam laikui išvykti nenorėčiau, nes mano vieta čia, Lietuvoje.
– Kokie dalykai niaukia Jūsų veidą gyvenant Lietuvoje? Ar nekilo minčių emigruoti? Svetur turbūt neprapultumėte – pasaulis nesiliauja pripažinti Jūsų talento: Jūsų muzika skamba JAV kino teatruose, Šanchajaus kino festivalyje pelnėte aukso taurę už muziką Mario Martinsons filmui „Nereikalingi žmonės“, jame, beje, vaidinate kunigą.
– Esu Lietuvos atlikėjas ir rašau dainas lietuviškai, todėl tikrojo įvertinimo galiu sulaukti tik gimtinėje. Apdovanojimai, pelnyti užsienyje, visada maloniai paglosto savimeilę, tačiau man, gimusiam Vilniuje, nėra mielesnės vietos nei namai.
Kas niaukia mano veidą? Begalinė tamsybė, kurioje vis dar skendime. Suprantama, gana greitai vieną santvarką pakeitė kita, tačiau tautos mentalitetas ir sąmonė kinta daug lėčiau. Manau, dar turi gimti kelios žmonių kartos, kol susigrąžinsime vertybes, kurias iš mūsų išmušė okupacijos metai. Būtent dėl to švietimas dabar svarbiausias kuriant Lietuvos ateitį.
Labiausiai liūdina abejingumas ir žmonių nenoras ką nors daryti patiems. Kartais atrodo, kad visi tik laukia, kol ateis „stebuklinga valdžia“ ir išspręs visas problemas. Bet kol patys nieko nedarome su savo gyvenimais, jokia valdžia nieko nepagerins. Juk kai sėdi tarp šiukšlių ir piktiniesi, kad nešvaru, jos niekur nedingsta. Situacija pasikeičia, tik kai imi šluotą į rankas ir pradedi tvarkytis. Turėtume nuo to ir pradėti – nuo savęs. Kai tapsime savo gyvenimo šeimininkais, – ir politikus kitokius išsirinksime. Nes dabar balsuojame už tokius pačius, kaip ir mes – nieko neveikiančius...
– Ar, panašiai kaip Hamletas, neklausiate savęs nuolat: „Būti aktoriumi ar muzikantu – štai mįslė?“ Kuri dalia įdomesnė, kuri duona skalsesnė, lengvesnė – aktoriaus ar muzikanto? Be Hamleto, kunigo, puikiai atlikote ir kitus vaidmenis, kaip antai pagrindinį miuzikle „Tadas Blinda“ (jo muziką sukūrėte), kitus. Kita vertus, nesenka Jūsų, kaip kompozitoriaus, muzikanto kūrybinės versmės.
– Aktoriumi kartais pabūti smagu, tačiau tikrasis mano pašaukimas – kurti dainas. Visą laiką vaidinti teatre negalėčiau. Tai pragariškas darbas ir labai sunki profesija. Ji tik iš šalies atrodo paprasta. Čia jau reikia turėti šimtaprocentinį pašaukimą ir atsidavimą tam amatui.
Be jokios abejonės, esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes gavau galimybę vaidinti pas Eimuntą Nekrošių, garsiausią Lietuvos teatro režisierių visame pasaulyje. Su „Hamletu“ per pastaruosius 16 metų lankėmės apie 40 šalių skirtinguose žemynuose. Tai didžiulė mokykla ir patirtis, ją telkiuosi ir muzikinėje veikloje.
– Kuo artimi ir kuo skiriasi Andrius Mamontovas ir jo vaidinamas personažas Hamletas? Kad pastarasis lemtingais gyvenimo atvejais neryžtingas, rodo jo svarstymai: „Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo, ar su ginklu prieš negandų marias į kovą stoti?“ Jis netgi mirti ketina, kad nusloptų kančios. Jūs, regis, daug ryžtingesnis: ietis nukreipėte ir į LATGĄ, ir į „Radiocentro“ muzikinius apdovanojimus, ir į popsą, nebijodamas pareikšti, kad jis užkniso, o Visagino atominė elektrinė nereikalinga, be to, dalyvaujate vykdant savižudžių prevenciją.
– Esu šiek tiek panašus į Hamletą – toks pat maištininkas, kaip ir jis... Tačiau nemanau, kad drįsčiau taip pasinerti į keršto idėjas, kaip garsusis Danijos princas. Nesu konfliktiška asmenybė.
Norėdamas pareikšti nuomonę kai kuriais klausimais, naudojuosi žodžio laisve – ją taip sunkiai juk iškovojome. Ne visada būni pripažintas ar suprastas, kai pasakai, ką galvoji, tačiau ir tylėti kartais negaliu. Manau, mes vis dar mokomės reikšti savąją nuomonę ir priimti svetimą.
– Kodėl Jums, kaip geriausiam metų dainininkui, skirtą „Radiocentro“ muzikinį apdovanojimą įmetėte į upę?
– Todėl, kad nesupratau, kodėl jį man tais metais įteikė. Nebuvau net tarp šimto grojamiausiųjų stoties atlikėjų. Manau, visada turėtume likti sąžiningi. Juk jei radijo stotis groja popmuziką, ji, užuot to gėdijusis, turėtų ir apdovanoti savo grojamiausius atlikėjus. O kai groja vienus, bet „vardan solidumo” apdovanoja kitus, kažin kaip netikra gaunasi. Manau, tas apdovanojimas upės dugne įgavo daug didesnę vertę, nes apie jį vis dar klausiate ir atsimenate (juokiasi).
– Kaip manote, kodėl Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių?
– Todėl, kad nėra vieningų, suderintų veiksmų valstybės mastu. Nedirbama su didžiausiomis rizikos grupėmis. Juk jos visos žinomos, kaip ir darbo metodikos. Iki Antrojo pasaulinio karo buvome mažiausiai savižudybių turinti šalis pasaulyje, o sovietams okupavus ši statistika kardinaliai pasikeitė į blogąją pusę.
Koją kiša ir mūsų uždaras charakteris. Retai kada pasipasakojame kitam, kaip jaučiamės. Pagal statistiką, Lietuvoje daugiausia nusižudo 40-50 metų vyrai, gyvenantys kaime, vieniši ir vartojantys alkoholį. Žmonės dažnai ne tik nežino, kur kreiptis pagalbos, kai psichologiškai sunku, – net nesuvokia, kad apskritai galima dėl to kreiptis ir gauti pagalbą.
Kol kas daugiausia, ką galime daryti, tai nebijoti atvirai pasikalbėti apie tai, kas sunku, išklausyti artimą. Juk geriausia pagalba ne tada, kai pasakai žmogui, kaip jis turi spręsti savo bėdas, bet kai išklausai jo pasakojimo apie kankinamą problemą. Nes kai žmogus išsipasakoja ir pasijunta išgirstas, jam iš karto palengvėja. Jis jau nesijaučia vienas su savo sunkumais. Juk baisiausia, kai tau viduje skauda ir jautiesi visiškai vienas prieš visą pasaulį su savo problemomis.
– Kas Jūsų dvasinės stiprybės šaltinis? Juk kadaise eilėraštyje, virtusiame daina, prisipažinote, jog jaučiate liūdesio skonį, baimę, kartais trokštate pavirsti paukščiu, vėl auginate nerimą, esate pasiklydęs...
– Dainose kalbu apie tai, ką jaučiu. Man visada buvo svarbu kalbėti apie tai, kas sujungia žmones, o ne apie tai, kas juos atskiria.
Stiprybės šaltinis – šeima, draugai, klausytojai, gimtasis miestas ir miško šaltinis, iš kurio geriu vandenį jau 30 metų.
– Kodėl prielankumą jaučiate ne religijoms, o senajam baltų tikėjimui?
– Todėl, kad mūsų senasis tikėjimas ir yra mūsų tikroji kultūra, mūsų tikrasis identitetas ir istorija. Mūsų protėvių papročiai yra tai, kas esame. Keista, kai iš Vatikano kardu ir krauju atnešta religija vadinama tradicine, o prigimtinė, taiki ir su Lietuvos gamta susijusi – turi tik netradicinės religijos statusą. Tai neteisinga.
Mokyklose yra tikybos pamokos, bet ar ten vaikai daug sužino apie senąjį Lietuvos tikėjimą? Juk religija – sudėtinė šalies kultūros dalis. Dažnai svarstome, kaip pristatyti Lietuvą pasauliui, ieškome kažin kokių gudrių sprendimų, o visi atsakymai mūsų panosėje – senajame baltų tikėjime. Nesu religingas, tačiau norėčiau, kad mūsų vaikai mokyklose susipažintų su senojo tikėjimo papročiais, kaip susipažįsta su senovės Graikijos ar Romos dievų mitais ir legendomis.
– Apie 20 metų esate vegetaras, nevartojate svaigalų, nerūkote. Kaipgi įkvėpimas aplanko? Galbūt svaigaluose ištirptų skauduliai, nemalonumai?
– Toks požiūris į kūrybos žmones – labai neteisingas ir žeidžiantis. Įkvėpimas ateina ne iš svaigalų, o iš gyvenimo, patirtų įspūdžių. Stebi, kas vyksta aplinkui, ir po to per savo kūrybą pasakoji, ką patyrei. Visi skauduliai ištirpsta, kai iš jų atsiranda gera daina ar paveikslas.
Tai, kad 20 metų nevalgau mėsos, leidžia man tiek laiko jaustis puikiai – suteikia daug energijos ir vidinės jėgos. Juk ir gamtoje visi stipriausi gyvūnai – arkliai, drambliai, jaučiai – vegetarai. Mėsos nevalgantys žmonės mažiau agresyvūs ir ilgiau lieka jauni. Kai į pasaulį žvelgi ne per svaigalų šydą, jis išnyra, koks yra iš tikrųjų, tada adekvačiai reaguoji į supančią aplinką.
– Tarkite kelis žodžius apie šeimą – kurioje užaugote, kurią sukūrėte.
– Mano tėvai skirtingų tautų: tėtis – pusiau rusas, pusiau komis iš Archangelsko, mama – lietuvė. Tėčio giminėje buvo inteligentiškų, pasiturinčių žmonių, kurie Rusijoje, atėjus į valdžią komunistams, buvo ištremti į koncentracijos stovyklą.
Mano senelis, kaip „buožės vaikas“, neturėjo teisės studijuoti aukštojoje mokykloje, bet išsimokslino pats. Jis visą gyvenimą praleido ekspedicijose, sudarinėdamas šiaurės jūrų dugno žemėlapius, pagal juos ten ir dabar laivai plaukioja. Tėtis buvo medicinos mokslų daktaras. Dirbdamas onkologijos srityje, išgelbėjo šimtų Lietuvos žmonių gyvybę. Apsigyvenęs Lietuvoje, išmoko puikiai kalbėti lietuviškai – net nebūtum įtaręs, kad ne vietinis.
Mano senelis iš mamos pusės buvo nusipelnęs TSRS mokytojas, pirmojo lietuviško elementoriaus „Saulutė“ autorius Adomas Čiplys, antrojoje gyvenimo pusėje dirbęs LTSR vyriausybėje. Mamo mama – gydytoja, pedagogė, dėstė Vilniaus medicinos mokykloje. Esu gimęs iš dviejų labai skirtingų pasaulių, kurie, nors ir keista, labai sutardavo tarpusavyje.
Mano šeima – tai žmona Inga, kilusi iš Kupiškio, ir du vaikai: Viktorija, Andrius. Mes gyvename laimingai, draugiškai ir su meile.
– Kokie Jūsų pomėgiai, laisvalaikis?
– Nuo pat vaikystės tėtis man įskiepijo meilę knygoms ir fotografijai, ji ir tapo mano hobiu.
Fotografuoju turbūt nuo kokių penkerių metų. Ligi šiol atsimenu, kaip naktimis su tėčiu, užsitamsinę langus, ryškindavome fotojuostas ir spausdindavome nuotraukas. Net mokydamasis Vilniaus universitete, Žurnalistikos fakultete, buvau pasirinkęs fotografijos specializaciją.
Labai mėgstu dviratį. Šiltu metų laiku stengiuosiu kas dieną nuvažiuoti bent 10 kilometrų.
– Kiek artimas, kiek tolimas Jums Lietuvos kaimas?
– Esu miestietis. Kaime teko būti vos kelis kartus. Tačiau Lietuvoje turbūt visi vienaip ar kitaip kilę iš kaimo. Tarkime, mano senelis – nuo Ramygalos, čia jo vardu pavadinta gatvė ir mokykla.
Lietuvos kaimas – mūsų tautos kultūros šaltinis. Visada buvome agrarinė šalis. Net ir dabar tame slypi mūsų didžiausias potencialas. Skaudu dėl kaimo skaudulių, bet norisi tikėti, kad vieną dieną tai pasikeis į gera.
– Kaip atsitiko, kad Jūsų koncertinį jubiliejinį turą po Lietuvą remia ūkininkas – ne koks bankas, turtingas verslininkas ir pan.?
– Su Ramūnu Karbauskiu susipažinome neseniai. Įsikalbėję supratome, jog daugelis mūsų vertybių ir pažiūrų sutampa. Kreipiausi ir į bankus bei turtingus verslininkus. Kai kas atsiliepė, kai kas – ne. Tai visada savotiškas žaidimas. Mano atveju padėtį su rėmėjais dažnai komplikuoja ir tai, kad esu negeriantis, sveikai gyvenantis ir besimaitinantis vegetariškai. Dėl šių priežasčių negaliu reklamuoti nei alkoholinių gėrimų, nei sveikatai žalingų produktų, nei mėsos gaminių, nes tai būtų prieš mano gyvenimo nuostatas.
Visada norisi, kad rėmėjas būtų ne tas, kuris tik duoda pinigų, bet tas, su kuriuo užsimezga partnerystės ryšiai.