Daugybė pažįstamų man prisiekinėjo, kad interviu su Aušra šioje knygoje tiesiog būtinas. Dar aktyviau už tai agitavo tie, kam teko su ja susidurti gyvai. Visai nesistebiu – ši visuomenės veikėja, neseniai tapusi ir Seimo nare, paperka tuo, kad jos lūpomis kalba tiesa.
Kalbėjomės apie jos profesines sritis – politiką ir ekonomiką; apie literatūrą, kurią ji taip mėgsta; apie mūsų visuomenę, nes jai ne vis vien, ir apie asmeninį gyvenimą.
„Labiausiai bijau gyventi ne savo gyvenimą“, – pokalbio metu ji tai pabrėžė kelis kartus. Šiame interviu, kaip pati Aušra apibūdino, – ji visai „be odos“. Tokia tikra. A. Maldeikienė man – neįtikėtinai stiprios ir drauge trapios moters pavyzdys.
Ištrauka iš A. Prasauskaitės knygos „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
– Kokie žmonės Jus įkvepia ir Jums yra autoritetai?
– Turbūt tie, kurie turi stoiškumo atlaikyti viską, išlikti savimi, kad ir kas nutiktų. Man tai imponuoja. Ir kartu labai gražu, kai žmonės atviri pasauliui. Man tai sunku padaryti pačiai, mielai uždaryčiau visas durytes ir žiūrėčiau pro langą. Esu labai intravertiška persona, įkišta ne į savo gyvenimą. Pradedu jausti ne tai, kad noriu padėti žmonėms, bet tam tikrą šaltą santykį su tikrove, tampu stebėtoja. Tai mane stebina. Gali būti, kad taip yra dėl to, kad nebeturiu savo keturių penkių mėnesių kaime. Noriu pasitraukti, o pasitraukti neturiu kur, tada imu nervintis. Ir darbo daug turiu. Ir nevilties. Todėl, kad man, skirtingai nei Remigijui Šimašiui, neatrodo, kad čia nuostabi šalis.
Manau, čia labai daug kančios, su kuria galima būtų susidoroti, jei tik žmonės vienas kitam būtų geresni. Ne šypsenomis ar pagyrimais, o tuo tikruoju dalijimusi. Pavyzdžiui, kodėl aš valgau pas Luca (susitikimas vyksta restorane „Osteria da Luca“ – aut. past.)? Man tai brangoka, bet aš labai gerai suprantu, kad Luca mėnesio gale turės sumokėti atlyginimus, o jis labai nuoširdžiai ir sunkiai dirba. Jis gražiai kalba lietuviškai, jo vaikai ir pats Luca apie restoraną svajojo visą savo gyvenimą. Ir dėl to dažnai ateinu čia valgyti.
– Kai pakviečiau Jus sėkmės istorija pasidalyti šioje knygoje, atsakėte, kad savo gyvenimą traktuojate kaip visiškos nesėkmės istoriją. Ar kažkada žengėte klaidingus žingsnius?
– Nepadariau neteisingų žingsnių. Gyvenime turi ko nors mokytis. Netikiu karma ir panašiais niekais, tikriausiai tiesiog gimiau tokiam gyvenimui. Daugybė žmonių galėtų pasakyti, kad mano gyvenimas be galo įdomus, nuo pat pirmos dienos. Tikrai mažai kas galėtų pasigirti vaikystėje gyvenęs vienuolyne, buvęs tarp tų, kurie Sąjūdį skleidė, aprašinėjo, kaip Lietuvoje kuriasi nepriklausomybė.
Spaudos rūmuose vaikinui į veidą šovė, mane išvarė iš šešiolikto aukšto su į nugarą įremtu automatu. Ir aš ėjau, nes tada ėmiau interviu, ilgai laukėme, kol jie ateis pas mus į šešioliktą aukštą. Kartais stebiuosi savo gyvenimu, daug visko mačiau. Tačiau manau, kad žmogus yra jo dvasinis gyvenimas. O manasis pernelyg daug ištampytas į įvairias puses. Man norėtųsi tokio gyvenimo, kuriame aiškiai suvokčiau savo rimtį. Man kartais sunku suprasti kitus žmones. Minia mane trikdo, joje aš sutrinku. Lietuvoje pavargstu nuo to, kad ir kur eičiau, žmonės mane pažįsta.
– Ar Jus gatvėje užkalbina žmonės norėdami išsikalbėti, pasidalyti problemomis arba sukritikuoti Jūsų mintis?
– Devyniasdešimt procentų tų žmonių, kurie sustabdo, mane myli. Lietuviams nebūdinga sakyti, kad jiems kas nors nepatinka. Esu dėkinga tiems žmonėms, kurie užkalbina mane norėdami pasakyti, kad mane myli. Kita vertus, bijau paklausti žmonių, kas jiems patinka, nes galbūt man viskas atrodys kitaip. Kartais būna, kad jie tiesiog nesupranta, ką aš kalbu. Mano noras gal ir vaikiškas, bet labai noriu, kad žmonės save matytų, būtų savimi.
Su savo kančiomis ir džiaugsmais, kad neimituotų tikrovės. Lietuviai labai uždari, kartais nuo vaikystės esame mokomi nerodyti savo jausmų, neliesti vienam kito, būti korektiškiems. Nepernešu etiketo Lietuvoje. Man etiketas – toks baisus dalykas, iš kurio išplauta etika. Ne visur, bet Lietuvoje tai labai juntama.
– Esame auklėjami būti labai įsitempę.
– Įsitempę, ne tokie, kokie esame. Aš, pavyzdžiui, ilgai bijojau viena eiti į koncertus, nes man atrodė, kad tai atrodys nepadoru. Kol supratau, kad tai rojaus kampelis. Nueinu viena ir galiu atsiduoti muzikai. Man gražu. Tačiau tokių žmonių yra mažai. Žmonės vieni geriau visą dieną nieko neveiks. Visos tos taisyklės, kas kaip turi gyventi, kokios kieno turi būti šeimos, kas kiek turi būti homoseksualus ar nehomoseksualus... Man tai juokinga.
Na, nori žmogus ir yra homoseksualus. Man dzin. Man net geriau, kad jis homoseksualus. Žmogus tada laimingas, o ne verkia sau tyliai kampe. Labai bijau melo ir apsimetinėjimų, man turbūt nieko nėra baisiau... Ir visai neįdomu, kuria šakute reikia valgyti penktą krabo koją. Žinau, ką daryti tokiais atvejais: kai man paduodavo krabą, omarą ar dar kokį langustą, sakydavau: „Ar galėtumėte man visa tai sudoroti?“ Bet kuriame Vakarų restorane jums jį susmulkins. Kodėl turiu to mokytis? Tai ne mano darbas. Norėčiau gyvenimo pabaigoje pasakyti sau, kad sugebėjau išlikti savimi.
– Ar tai pavyksta?
– Iš esmės – taip. Žinau, kad dažnai esu patyčių objektas, kad žmonės taip nedaro. Tačiau žmonės daug ko nedaro. Aš, pavyzdžiui, nemeluoju, o jie meluoja. Mes tiesiog nedarome skirtingų dalykų.
– Ir vis tik reitingai rodo, kad esate labiau mėgstama negu nemėgstama, Jūs minima tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių. Kokia gali būti Jūsų sėkmės paslaptis?
– Galvoju, kad dalis žmonių galbūt norėtų būti savimi ir manyje jie tai mato? Tai klausimas, nes nežinau atsakymo. Ar man imponuotų toks žmogus kaip aš? Gerą klausimą susigalvojau, taip? Tikriausia ne. Man patinka kultūringi, santūrūs, ramūs žmonės. Kartais paskaitau įvairius komentarus apie save, kai kuriuos net kaupiu. Viena moteris kažkada rašė: „Daug ką atiduočiau, kad sužinočiau, ką Maldeikienė su draugėmis šnekasi, kai lieka dviese.“
Man toks pasakymas buvo įdomus, kodėl ji įsivaizduoja, kad su draugėmis kalbu ką kita? Su draugėmis niekada nešneku apie kitus žmones, to niekada nesugalvočiau. Turiu labai nedidelį draugų ratą, su jais dažniausiai kalbuosi apie save, savo gyvenimą, patirtis. Panašiai kaip su Jumis, tik gal pasidaliju kitokiomis detalėmis. Noriu pasakyti, kad gyvenime nesu kitokia negu viešumoje. Gal tik namuose esu labai tyli, palyginti su tuo, kokia esu viešumoje.
Daugiau apie A. Maldeikienę, jos vaikystę, šeimą ir ateities planus, sužinosite perskaitę knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
