Apie mokyklos laikus:

„Mokyklos metus prisimenu su ironija, gale konkrečiai nusimokiau tiksliuosius dalykus, nes tiksliai žinojau, kad stosiu į menus. Ir su mokytojais pasiginčydavau labai rimtai. Bet taip buvo jau nuo mažens. Prisimenu, pirmoje, antroje klasėje gaudavau pastabų dėl priešgyniavimo mokytojams, bet mane taip namuose dažniausiai skatindavo, to net nejausdami, jauni tėvai.“

Apie karjeros pradžią:

„Buvau jaunas žmogus, teko bręsti visuomenės akyse. Buvo be galo daug kvailysčių ir tam tikro neteisingo įvaizdžio formavimo, kai daug ką dariau intuityviai. Turint tokį charakterį kaip mano – ugningą ir cholerišką – be abejonės pridarai daug nesąmonių. Taip gali suformuoti neteisingą savo įvaizdį. Bet tam tikra prasme tai paklojo pamatų mano šiandieninei būsenai – būti atviru žmogumi.“

Apie „TV Pagalbą“:

„TV Pagalba“ buvo visą griaunantis projektas. Visi buvo išprotėję, visi žiūrėjo. Dirbome po 20 valandų 7 dienas per savaitę, nematėme jokios savo šlovės. Didelių galimybių būti žvaigžde nebuvo.“

Apie žinomumą:

„Suprantu, kad visuomenė mane kažkiek stebi, bet visuomenei niekada ir niekuo neįsipareigojau. Kategoriškai atsisakau eiti į politiką, neimu jokių pinigų iš valstybės. Tai yra tik mano gyvenimas ir jei taip nutiko, kad jį kažkas stebi – gal galime su tuo susitaikyti? Savo žinomumą laikau savo įvairių darbų pasekmė, o ne visa ko esme“.

Apie atsakomybę:

„Nesuprantu tos logikos: „tu nesikeik, nedaryk to ir ano, nes tave seka mano vaikai!“. Tai kontroliuok, iš ko tavo vaikai ima pavyzdį. Niekam neįsipareigojau būti nei Jurgita Jurkute, nei dar kažkokiu gėrį nešančių vienetu. Esu tas, kas aš esu. Galiu lygiai taip pat nepatikti, kaip galiu patikti.

Mano įsipareigojimas visuomenei yra vienas – stengiuosi maksimaliai išnaudoti savo žinomumą tam, kad apginčiau vertybes, kurias, man atrodo, reikia apginti. Tai moterų teisinė emancipacija, žmonių teisę nebūti mušamiems, mano noras padėti tam tikram žmogui, jei jis serga liga. Bet tada, kai noriu aš ir taip, kaip sprendžiu aš. Visuomenė neturi teisės ir neprimes man jokių normų, nes aš su tuo nesutinku. Yra taisyklės, yra įstatymai, kurių aš privalau laikytis ir aš jų laikysiuos“.

Apie incidentą, kai į sceną lipo neblaivi:

„Tai yra siaubinga gėda ir aš buvau girta. Buvau konkrečiai girta. Turiu omeny, nebuvau tokia girta, kad nepaeičiau, bet neapverčiau liežuvio. Nelabai jį apverčiu ir dabar. Pas mane problema su dikcija“.

„Jei visai atvirai, man buvo susuktas kaklas, buvau gėrusi vaistų. Tik vienas dalykas – jei esi prisigėręs alkoholio ir vaistų, už tai esi atsakingas tik tu. Ant visų vaistų parašyta, kad jų negalima gerti su alkoholiu“.

Apie draugus:

„Aš turiu nemažai draugų, bet yra temų, kuriomis aš nebekalbu niekada ir su niekuo. Kuo tampu vyresnė, tuo tampu uždaresnė. Retai benutinka naktys, kai galiu iki paširdžių kalbėtis ir mažai turiu tam poreikio. Turbūt priklausau kategorijai žmonių, kurie senatvėje kambaryje galėtų sėdėti visiškai vieni“.

Apie tai, kaip save mato po šešiasdešimties metų:

„Tuo metu norėčiau gyventi tokį gyvenimą: kad būtų geras oras, knygos, skanus maistas, kompanijos tada, kada reikia. Namuose turime tokį išsireiškimą: diena be prievartos. Tai reiškia, kad tą dieną neturi daryti to, ko nenori ar to, ką privalai. Gali gulėti ir spoksoti į vieną tašką, nekloti lovos ir visą kitą. Norėčiau, kad mano gyvenimo pabaiga būtų be prievartos, t.y. su ta harmonija daryti tą, ką nori daryti. Turbūt rašyčiau knygas... Jei viskas bus gerai, jei veiks smegenys, turbūt rašysiu“.

Apie grožį:

„Yra primityvus grožis ir yra intelektualus grožis. Galima atskirti žmogų su išsilavinimu ar be pagal jo estetikos vertinimą. Nes tai tikrai labai susiję. Kuo ilgesni ir netikresni nagai, kuo labiau nevykusiai išbalinti plaukai, didesnės krūtys – tuo žemesnis išsilavinimas ir tai seniai įrodyta“.

„Kodėl prancūzų filme gražiausia moteris bus mažomis krūtimis, baltaodė, smulki, išbalusi? Todėl, kad tai išsilavinusi visuomenė – jų grožio supratimas kitoks. Kodėl Rusijos provincijoje visos bus blizgančios, su perdėtom formom? Todėl, kad tai susiję – kuo mažiau vidaus, tuo daugiau išorės“.

Apie bendravimą feisbuke:

„Periodiškai nusprendžiu nesikeikti ir nesibarti, o po kurio laiko mane sužeidžia ir vėl grįžtu prie tų pačių priemonių. Iš esmės, keikiuosi ir baruosi feisbuke tada, kada mano emocinė būsena taip liepia“.

„Mūsų visuomenė yra be galo dvilypė. Ji nuolatos kalba apie patyčias, bet visi tą daro. Mane tas visuomenės dvilypumas erzina. Mėgstu būti atvira tiek prieš save, tiek prieš visuomenę. Mėgstu su visuomene bendrauti jų priemonėmis. Žmonės labai pasimeta, kai į juos veidrodis atsuktas. Gal nebekaltinkime veidrodžio, kad snukis kreivas?“.

Apie pinigus:

„Pinigus uždirbu ne tik iš feisbuko. Galbūt bendrai ir gaunasi ne taip mažai, palyginus su vidutiniu Lietuvos atlyginimu. Mėgstu pinigus nei daugiau, nei mažiau nei vidutinė statistinė moteris. Man patinka, kad nereikia savęs riboti. Bet pinigai nėra tikslas.“.

Apie pavydą:

„Tam tikra prasme esu išgelbėtas žmogus, nes niekada gyvenime niekam nieko nepavydėjau. Galėjau labai fainai gyventi su tuo, ką turiu. Mano gyvenimas, kai turėjau 50 litų savaitei, o reikėjo cigarečių, alaus ir maisto, buvo ne ką prastesnis nei dabar. Gyvenime neišmokau pavydėti daiktų“.