„Kai man dar nebuvo tų metų tiek daug, gimtadienių labai varžiausi, norėjosi nuslėpti savo amžių. Kai perkopiau 80, norisi juos išpiešti sau ant krūtinės ir vaikščioti pasipūtusiam kaip gaidžiui, - DELFI prisipažino A. Čekuolis. - Nepaisant mano audringo gyvenimo, 11 metų, praleistų jūrose, kelionėse, intensyvaus darbo, aš labai noriu atšvęsti savo gimtadienį. Šiandien jį minėti negerai - žmona dirba, bet rytoj surengsiu ką nors triukšmingo.“
Nepaisant garbaus amžiaus, A. Čekuolis ramia pensija mėgautis niekada nenorėjo. Jis ir toliau tęsia savo pažintines keliones po pasaulį, rašo knygas, kuria TV laidas.
„Pirmiausiai, žmogus yra tokio amžiaus, kokio jis jaučiasi esąs. Kaip tai pasiekti? Tai paprasčiau. Svarbiausia - turėti konkrečių planų, kuriuos ketini įgyvendinti per ateinančius metus. Antriems metams reikia turėti apytikslių planų. Tretiems metams būtina susiplanuoti, ką dar ketini planuoti ateičiai. Kai žmogus turi tikslą gyventi, pasąmonė jo negali užmušti. Bet čia - tik filosofinė pusė, - savo ilgametės jaunystės paslaptį išduoda A. Čekuolis. - Pakalbėkime apie praktinę. Nuo 15 metų aš kiekvieną rytą darau mankštą ir prausiuosi šaltu vandeniu. Net ir mokydamasis Maskvoje žiemą, kai nebūdavo vandens, išsitrindavau sniegu. Nepersivalgau.“
Žurnalistas nesistengia vaidinti jaunikaičio, neslepia, kad bėgant metams silpsta trumpoji atmintis. Būna, eini į kambarį pasiimti naujo rašiklio ir pamiršti, ko ėjęs.
„Nemalonu, būtų galima susirgti depresija, bet ne, aš grįžtu į kambarį ir bandau prisiminti, ką pamiršau. Dabar aš tai labai ramiai priimu, nors prieš dešimtmetį man tai buvo tragedija, jaučiausi jau nežmogumi, O dabar užsirašau ant popierėlio: „Einu naujo rašiklio“ ir nebėra jokios tragedijos“, - į dėl amžiaus iškylančius nepatogumus su humoru žvelgia A. Čekuolis.