Kalnuose jau ypač juntamas temperatūros skirtumas skirtingu paros laiku. Naktį drebėjom prie pius dviejų. Šildytuvų nėra, užtat šiltos kupranugario vilnos antklodės.

Neįprasta naudojimosi dušu sistema. Karštas vanduo įjungiamas nuo 7 iki 10 val. ryte ir nuo 8 iki 11 val. vakare. Ir dar reikia laukti ar pasiseks. Mes patingim, o Joana, iš ekipažo 007, savo pasiekė. Užtat turėjo leistis iki budinčiojo keturis kartus ir išsireikalauti. Moterys...

Pusryčiai lengvi ir skanūs: šviežiai spaustos tirštos ir saldžios apelsinų sultys, ypač šiem kraštam tradicinė super saldi mėtų arbata, duona, alyvuogės, sūris... Viešbučio vadybininkas sako, kad mes buvom pirmieji, kurie čia apsistojo atvykę iš rytų Europos. Kadangi penktadienis, išeiginė diena musulmonams, miestelyje gyvenimas lėtesnis, nei vakar vakare. Tik pasirodžius saulei, temperatūra pašoka iki plius 18.

Pajudam beveik idealiai sutvarkytu kalnų keliu, kuris finansuotas Eropos sąjungos. Kaip ir nesam čia visai svetimi. Jau pravažiavom 4800 km. Stabtelim pakelėje, pamatę alyvuogių aliejaus spaudyklą. Filosofiškai nusiteikęs mulas mina ratu, o jo sukamos girnos spaudžia alyvuoges.

Procesas paprastas. Šiek tiek tenka pasiderėt su mulo šeimininku dėl leidimo filmuot ir fotografuot: „vadybininkas“ greitai paskaičiuoja, kad tokio stebuklo įamžinimas kainuoja didelius pinigus. Gal net sutiktų, jei paliktume kamerą ir vieną automobilį. Labai godus žmogus. Vis tik galų gale nusileidžia iki trijų eurų ir vienos cigaretės. Neatrodo laimingas. Mulas, beja, neprotestuoja ir suka savo kilometražą toliau.

Dieną ant saulės termometras atgija. Jau plius 30! Pakelės turgelyje, panašiame į Kalvarijos sendaikčių zoną, tik kelis kartus labiau dulkiname, Jonas nusipirko kilogramą mandarinų už 80 centų..

Nakvynei pasirenkam Asrou gyvenvietę. Viešbutis miesto centre, visiškai paprastas. Kaina vienam žmogui- apie 20 litų. Yra dušas. Bendras. Šalia - mečetė ir daugybė prekyviečių. Beja, kol rašiau šios dienos prisiminimus šalia viešbučio esančioje kavinėje transliavo koncertą juodai baltame ekrane. Ten vienas bičas dainavo vis tą pačią dramatišką dainą. Panašu, kad apie labai painią visos dinastijos karalių meilės istoriją ir didingus karo žygius, nes kai susimokėjau už arbatą jis vis dar dainavo, o keletas melomanų niekaip negalėjo nuo jo atitraukti žvilgsnio. Ir jokių reklamų.

Gruodžio 30, šeštadienis. Aštuntoji kelionės diena.

Šeštą valandą ryto mulos balsas iš šalia esančios mečetės garsiakalbių pradeda kviesti maldai. Nejaučiam sąžinės graužaties tęsdami saldų rytinį miegą, kiekvienas po trimis antklodėmis.

Kelyje jau savaitę. Ir, nors nuvykom pusę atstumo, liko dar trigubai tiek iki skrydžio namo. Trečia para Maroko keliuose jau slopina įspūdžius: tie patys serpantinai kalnuose, mulai ir avys.

Beje, važiuojant sutinkame labai daug policijos postų. Stabdo beveik visus, išskyrus mus. Tiesiog pamojuoja, kartais net atiduoda pagarbą ir praleidžia toliau. Net nežiūrint į tai, jog esame automobiliuose, nepapuoštuose karaliaus Huseino VI- ojo nuotraukomis. O tai čia - retenybė.

Kalbant apie automobilius, Jono apibūdinimas tinka idealiai: „Visi pasaulio „mersedesai“ oriai numirti atvyksta į Afriką“.

Vakar parašėm artimiesiems naujametinius sveikinimus. Išsiuntėm atvirlaiškius su to paties, dabartinio, visų mylimo karaliaus atvaizdo pašto ženklais. Interneto ir sms nužudytas malonumas! Pasižadam šią procedūrą kartoti iš visų vietų, kur apsistosim. Jei yra tokių dalykų kolekcionierių - duokit žinią.

Kolega Jonas Banys vakar parašė, kad dėl terorizmo grėsmės perkelti keli Dakaro ralio etapai iš Mali į Mauritaniją. Tiksliai nežinom iš kur, bet įtariam, kad kažkur iš Timbuktu. Ten vykti ir neplanavom. O čia – ramu. Ryte, gerdami jau tradicine tapusią rytinę „cukraus su mėtom“ arbatą, per Al- Jazeera TV sužinojome apie Sadamo egzekuciją. Marokiečių, pusryčiavusių šalia, reakcija - visiška apatija.

Kažkur tarp Khenifros ir Beni- Melal (Gargždų dydžio vietovės) susitikom du latvių ekipažus. Pasirodo, tai Jono pažįstami iš praėjusių metų kelionės. Anglijoje nusipirko sugriuvusius Range Rover‘ius ir keliauja panašiai, kaip mes. O aš ir žiūriu, kas pas juos automobily ne taip? Pasirodo, vairas kitoje pusėje... Ir dar kažkokį pripučiamą ateivį veža...

Pavyko puikus piknikas: ant dujinės viryklės Vytaras per kelias minutes išvirė sriubos iš lietuviškų pupelių ir pomidorų konservų. Kad per daug neatsidarytų apatiniai vožtuvai... O dar bagažinėje rastos kelios „Kalnapilio“ skardinės! Šaltos! Gal ir primityvus tas laimės suvokimas, bet...

Nakvynė prie krioklių likus 140 km iki Marakešo. Gal po kelių mėnesių čia ir galima būtų nakvoti įkurtame kempinge, tačiau kol kas - šaltoka. Randam kažkokią remontuojamą vilą. Kaip visur Maroke - vaikams esam kažkokie juokingi tipai, kurie turi daug visko ir, jei pasiseks, duos ir jiems. Kol kas atsimušam. Name už miegamąjį, saloną ir virtuvę paprašo 50 eurų. Nusideram iki 40. Įtariam, kad šeimininkui to net nežinant, statybininkai tokiu būdu prisiduria prie algos. Manau, visai dorai uždirbti pinigai. Net antklodžių gaunam.

Gruodžio 31, sekmadienis. Devintoji kelionės diena

Kuo toliau, tuo daugiau miegam. Ir kietai. Gulamės su tamsa, keliamės beveik rytinei maldai, apie 7 val. ryto. Pusryčių meniu: avižinė košė ir tirpi kava.

Cascades d‘Ouzoud- fantastiškas reginys. Vandens kriokliai, krentantys iš šimto metrų aukščio. Tylus rytas, aplink esančios kaimo užkandinės - tuščios. Pasivaikščiojimas stačiais šlaitais - tikra šventė sąnariams ir raumenims: daugiau nei savaitę juos tik nunešdavom iš automobilio į miegojimo vietą, paskui, susirinkę, padėdavom atgal.

Išvykdami iš krioklių sutinkam simpatišką argentinietę. Papasakoja, kad Ibizoje dirba dažytoja. Uždirbtus pinigus išleidžia kelionėms. Šiemet važiuoja panašiai, kaip mes, o kitais metais planuoja dviračiu įveikti atstumą nuo Ispanijos iki Pietų Afrikos. Pašėlusi mažulė!

Dar vienas malonus susitikimas: prasilenkiam su tikrais britpopo atstovais iš Londono. Važiuoja į krioklius. Matyt, jiems paskaičiuos ir už mūsų neapmokėtus dušus ir parkingą. Ju ekipažo nariai stambesni už Vytarą, o automobiliai daug kuklesni už mūsų „mersus“.

Mūsiškis paruoštas idealiai: kyla į 2300 m aukščio kalnus pasišvilpaudamas. Vaikinai iš Autorealybe.lt padirbėjo idealiai! Gyti, Edgarai - linkėjimai!

Šiandienos tikslas - rasti Marakeše kokį laisvą viešbutį, susitikti su „Novaturo“ gidu Marium ir sutikti Naujuosius. Net du kartus: kai Lietuvoje bus vidurnaktis, čia tik 22 val.

Viskas. Ir taip man sako, kad per daug rašau.... Gerų Naujųjų visiems. Būkit laimingi!!!

Kelionė nuotraukose: