Pokalbį moteris pradeda kuklindamasi. „Man net neatrodo, kad figūra kažkokia puiki, o kaip tik... Aš kiekvieną dieną pasižiūriu į veidrodį ir sakau jam: „Kvailas veidrodi, kokias tu čia nesąmones rodai? Aš gražesnė, ką tu man čia rodai“, – juokėsi A. Bunikienė.
Kiek surimtėjusi dizainerė pasakojo, jog jokių taisyklių neturi, o ir valgo viską, ką tik nori ir kiek nori: „Tai totali genetika, bet ji išeitų pasivaikščioti, jei būtų tik ji, o aš sėdžiu ir nieko neveikiu. Mano formulė – genetika ir mano begalinis tempas, ir užimtumas.
Aš tokiame tempe gyvenu, kad net neįsivaizduoju. Manau, kad tas genetikos ir pastovaus užimtumo kokteiliukas ir yra nestorėjimo priežastis. Manęs klausia, ar aš valgau kada nors, o aš atsakau, kad jei aš turiu laiko pavalgyti, tai aš valgau labai daug.
Jei tik turiu laiko, tai man pavalgyti yra vienas iš gyvenimo malonumų, bet jei turiu svarbių reikalų, tai man prioritetas yra kažką padaryti, o ne pavalgyti. Seneka sako, kad išminčius ir duona sotus gali būti, tai ir aš duonos kriaukšlę suvalgau ir lekiu.
Bet grįžus vakare, kai atsiranda laiko, tai prasideda mano pusryčiai. Kokią 21 valandą aš viską šlemščiu, naikinu, kas tik yra šaldytuve. Galiu valgyti lašinius ar tortą ir nuo to visai nestorėju. Dėl to nepamirštu kiekvieną dieną prieiti prie babytės nuotraukos, kuri kaba ant sienos ir padėkoti už nuostabią genetiką, nes jei man reikėtų skaičiuoti kalorijas, kaip tai daro mano draugės, tai aš tikriausiai išprotėčiau. Mano draugės, kai pamato, kiek aš valgau, tai sako: „Audružėle, nenervuok, aš nuo oro tunku, o tu nustok ėst!“
A. Bunikienė neslėpė, kad jos mityba dažnai stebina ir aplinkinius: „Kartą mes su G. Stroliu važiavome iš kažkokios mugės ir gal 23 valandą vakaro sustojome pavalgyti. Man užėjo priepuolis ir aš užsisakiau du didžiulius cepelinus, tai, įsivaizduokite, jis pradėjo mane rimtu veidu fotografuoti iš visų pusių ir sako: „Tu dar ir valgai??“. Žodžiu, aš valgau labai daug, gaminu ir pyragus kepu kasdien, tiesiog tai yra mano genetikos ir užimtumo kokteiliukas. Aš nesėdžiu prie televizoriaus. Jei turiu sekundę laisvo laiko, tai kažką darau.“
DELFI pasidomėjus, ar toks nuolatinis bėgimas ir nereguliari mityba nesukelia sveikatos problemų, dizainerė teigė, kad problemos kiltų, jei moteris sumažintų krūvį: „Manau, kad jei kas nuimtų nuo manęs tempą, tai bijau, kad aš susirgčiau. Man atvirkščiai. Man išeiti atostogų yra kančia. Aš jų net nenoriu, nes man taip patinka mano darbas.
Tiesa, kai jau išeinu atostogauti, tai po to tampa sunku ir grįžti, nes būnu įsijautusi į rolę, bet vis tiek man, kuo daugiau tempo ir darbo, tuo geriau. Kuo daugiau darbo krauna, tuo daugiau jo vežu, bet esu labai laiminga, niekada nesu pasakiusi: „O Viešpatie, kiek daug darbo“. Turiu posakį, kad yra smagu niekur nespėti. Juk nespėti, tai laimė, tu esi užsiėmusi. Nelaimingi tie, kurie spėja. Man labai patinka nespėti, nes tam, kad suspėti yra motyvacija judėti į priekį.“
A. Bunikienė taip pat atskleidė, kad anksčiau jos kūno formos buvo kiek apvalesnės, nei yra dabar, tačiau dietų ji negali pakęsti ir niekada nesilaiko: „Jaunystėje mano gyvenimas nebuvo toks užimtas. Aš niekada nebuvau stora, bet, kaip liaudis sako, buvau skanesnė, labiau įmitusi. Man vis atrodydavo, kad aš stora. Taip yra, kad storiems žmonėms neatrodo, kad jie stori, o tiems, kurie lieknesni, tai vis atrodo, kad jie stori. Bent jau mano visoms draugėms taip.
Tai prisiskaičiau visko ir maniau laikysiuos dietos. Man tai pavyko lygiai vieną dieną iki jos vakaro. Ką aš pripažįstu, tai sveiką mitybą: nevalgyti mėsos su bulvėmis, derinti žuvį su daržovėmis ir panašiai. Man tai įaugę į kraują, bet laikytis dietos – tikrai ne man.
Kartą esu bandžiusi laikytis ir dietos pagal kraujo grupę. Mano organizmas išseko, tapo silpna ir bloga. Buvo parašyta, kad man negalima česnako, o aš be jo gyventi negaliu, valgau kaip obuolį! Nusispjoviau ir pagalvojau, kad geriausias detektorius yra tavo organizmas, o ne kažkokie tyrimai.“
