„Tai 1969 metais daryta nuotrauka. Su Alla susipažinau pavasarį. Po pažinties parėjus vos pusantro mėnesio, per gegužės šventes, išvykom į savotiškas gastroles. Alla dainavo, o aš su dar vienu bičiuliu jai akomponavau. Kolega mus nufotografavo sėdinčius ir laukiančius autobuso“, – apie nuotrauką iš šeimos albumo pasakoja M. Orbakas.
„Tai 1969 metų spalio 8 dieną daryta nuotrauka. Mūsų vestuvės vyko „Gribojedovskij“ santuokų rūmuose. Ten užsisakėme profesionalų fotografą, kuris vėliau mums perdavė keturias nuotraukas. Deja, išsaugojau vos vieną. Mes su Alla buvome tokie jauni. Allai tada buvo 20 metų, o man 24 metai.
Drabužius vestuvėms siuvomės pagal užsakymą. Alla siuvėjos paprašė pasiūti jai baltą dailią suknelę. O man siuvimo ateljė pasiuvo šventinį kostiumą. Esu aukštas, nestandartinis, todėl parduotuvėse tinkamo dydžio kostiumo svarbiai progai neradau.
Batus ir žiedus įsigijome specializuotoje parduotuvėje „Parduotuvė jaunavedžiams“. Tai buvo vienintelė vieta, kur buvo galima rasti deficitinių prekių“, – apie nuotrauką iš vestuvių pasakoja M. Orbakas.
„Čia kadras, darytas 1976 metais. Iš kairės į dešinę: Allos mama Zinaida Archipovna, Kristina, A. Pugačiovos tėvas Borisas Michailovičius, rankose laikantis Sašą – mūsų su Alla bičiulio Valerijaus Morozovo sūnų, aš ir Alla. Antroje nuotraukoje – Allos tėvas Borisas Michailovičius, aš ir A. Pugačiova. Čia mes Allos tėvų namuose švenčiame Kristinos gimtadienį. Dukrai sukako penkeri. Mus fotografavo mano scenos partneris Valera Morozovas. Jis juokais save vadina mano biografu, nes tais laikais tik nedaugelis turėjo gerą fotoaparatą, o Valerijus tokį turėjo. Jis padarė daug labai gražių mūsų su Alla šeimyninių nuotraukų. Negaliu neprisiminti Allos tėvų. Tai buvo tiesiog nuostabūs, labai geri žmonės. Mano uošvis Borisas Michailovičius Pugačiovas buvo labai artistiškas, charizmatiškas. Jis buvo mano gyvenimo „saulės zuikutis“. Labai šviesus ir šiltas žmogus. Puikiai sutarėme. Visas gyvenimo negandas priimdavo su šypsena. Žmogus-šventė – štai koks jis buvo. O gyvenimas buvo nesaldus. Pergyveno karą. Jaunystėje mes su Alla gyvenome, galima sakyti, labai kukliai, praktiškai nieko neturėjome, kurį laiką glaudėmės pas Allos tėvus. Kai susituokėme, mums kaip jaunai šeimai davė kambarį komunaliniame bute – visai šalia žmonos tėvų. Jie mums labai padėjo. Mūsų dviejų kambarių bute, kur nebuvo net karšto vandens, gyveno jauna šeima su kūdikiu ir mes su Alla. Pietų visada eidavome pas Allos tėvus. Borisas Michailovičius mėgo virti arbatą. Dažnai su juo gerdavome arbatą. Kartais vakarais, žiūrėdami televizorių, išgerdavome pusantro ar du arbatinius. Zinaida Archipovna taip pat buvo labai artistiška asmenybė, visą laiką sau po nosimi ką nors niūniuodavo. O per šeimos šventes su draugėmis visada dainuodavo. Esu labai dėkingas uošvei už rūpinimąsi mūsų Kristina. Ji visada jai padėdavo ruošti namų darbus, vesdavo į muzikos mokyklą. Kristina buvo tyli, romi mergaitė, nors ir kaip reikiant užsispyrusi. Pakelto balso ji neklausydavo, pasiduodavo tik meilei (juokiasi).
Mes su Alla nebuvome griežti tėvai, gal todėl dukra mums jokių problemų ir nekeldavo. Kristina nuo pat vaikystės buvo labai protinga ir sumani, niekada nieko nepamiršdavo ir nekėlė mums galvos skausmo. Vėliau dukra tapo labai užimta: mokslai, muzikos mokykla, baletas. Net ir kieme pažaisti su draugėmis neturėjo laiko. Kristina norėjo tapti balerina. Nuvedėme į baleto mokyklą, pedagogai ją apžiūrėjo ir pasakė: „Gera mergaitė, tačiau klasikiniam baletui per aukšta“. Bet Kristina šokių neatsisakė. Tiesiog daugiau dėmesio skyrė veiklai, kuria užsiima ir dabar. Todėl ji tokia plastiška, scenoje jaučiasi kaip namie“, – prisiminimais dalijasi vyras.
„Tai 1982 metais daryta nuotrauka. Kristinai čia jau 11 metų. Čia mes su Alla ir dukra Palangoje, prie Baltijos jūros, mano tėvų vasarnamyje. Alla atskrido mano tėvų pasveikinti „auksinių vestuvių“ proga. Tai buvo kelios dienos iki didingo A. Pugačiovos pasirodymo Prancūzijoje, kai ji tiesiog pakerėjo publiką. Tik pažiūrėkite – Kristina čia tokia pasipuošusi, madinga. Visada tokia buvo. Alla, kai tik atsirado galimybių, pradėjo dukrai iš užsienio vežti visokių nematytų daiktų, puošė, kaip tik galėjo“, – apie šeimą pasakoja M. Orbakas.
„2012 metų gruodis. Mūsų su Alla anūkės Klavdijos krikštynos. Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): Kristinos vyras Miša su Klavdija ant rankų, Kristina, Alla, mano sūnus iš antrosios santuokos Fabianas, Filipas Kirkorovas ir aš. Klavdija, kaip ir mes su Kristina, katalikė. Toks buvo Kristinos sprendimas.
Mūsų dukra katalike tapo būdama dvejų. Mes su Alla Kristinos krikštynose nedalyvavome. Mano tėvai ją pakrikštijo Lietuvoje, kur ji leido visas vasaras. Alla neprieštaravo, nes tikėjimas vis tiek tas pats.
O Klavdija – tikra lėlytė, angeliukas. Labai paklusni mergaitė. Mama jai neleidžia valgyti saldainių, kad dantukų nepaskaustų. O anūkėlei labai norisi saldumynų. Kristina jai sako: „Negalima, tai blogis“. Ir mergaitė iš karto atitraukia rankytę.
Klavdija labai panaši į Kristiną vaikystėje. Tik Kristina vaikystėje buvo baltaplaukė, o Klavdija tamsesnių plaukų. Klavdija panaši į tėvą. Manau, kad bus aukšta mergina. Toks abiejų tėvų mišinys. Jau labai gerai kalba, puikiai taria visas raides. Mane vadina Mykolu, o ne seneliu. Ir į Allą kreipiasi vardu.
Esu labai laimingas, kad Kristina puikiai sutaria su broliu Fabianu. Jam šiais metais sukaks 30 metų. Dirba pardavimų vadybininku, sportuoja. Turi savo gyvenimą. Su seserimi bendrauja per šeimos šventes“, – džiaugiasi buvęs A. Pugačiovos vyras.
Dvynukai Allai padovanojo antrą jaunystę. Paskutinį kartą matėmės per Naujuosius, kai Kristina visa šeimą buvo pasikvietusi pas save į svečius. Ką galiu pasakyti: Alla atrodo tiesiog puikiai. Labai smagiai pasibuvome. Maksimas telefone rodė dvynių nuotraukas. Labai geri vaikai, judrūs, linksmi. Tiesa, su žmona Marina jų gyvai nesame matę. Visi kalba, kad Liza panaši į Allą, o Haris – į Maksimą. Sunku pasakyti, nes jie dar visai maži. Greičiausiai paaugę pasikeis.
Galiu tik padėkoti Allai už Kristiną, už mūsų dukrą. Išauginome gerą žmogų. Dukra niekada garsiai nekalba apie gerus darbus, bet man ji visada padeda. Net gėda prisipažinti. Tai vokelį perduoda, tai bilietus į kurortą nuperka. Prieš trejus metus turėjau rimtų problemų su širdimi. Buvo atlikta operacija. Taip nenorėjau Kristinai nieko pasakoti, jai ir pačiai buvo nelengva, gimė Klavdija. Kai Kristina sužinojo apie mano ligą, iš karto pasiūlė pagalbą. „Tėti, išsiųskite tave gydytis į Izraelį“. Bet aš atsisakiau. Man pasisekė patekti pas nuostabius Rusijos gydytojus, kurie atliko šuntavimo operaciją. Laimei, viskas baigėsi gerai.
Sveikata jau nebeleidžia daug dirbti, lipti į sceną. Amžius nebe tas. Tik per Naujuosius su žmona dar imamės Senio Šalčio ir Snieguolės vaidmenų. Tikrai nesiskundžiu, nes užauginau gerus vaikus, kurie mums labai padeda“, – sako M. Orbakas.
