Kaip pripažįsta patys aktoriai, Fiodoro Aleksejevičiaus Čadovo gimimas viską sudėliojo į vietas: Aleksejus pagaliau gavo savo svajonių vaidmenį – tikro kovotojo dramoje apie sportininko gyvenimą „Kovotojas“ (Borec), kur šiuo metu aktyviai filmuojasi; Agnija daug mokosi ir tobulėja profesinėje srityje – lanko retorikos, vokalo, aktorinio meistriškumo pamokas.
Abu nekantriai laukia, kada gerbėjus pasieks jų bendras darbas – serialas „Garbės reikalas“ (Delo čiesti), kurį rodys Pirmasis kanalas. Po darbų jaunieji tėveliai skuba namo, kur imasi pačių svarbiausių vaidmenų savo gyvenime – mamos ir tėčio. Pasiguldo mažąjį Fiodorą į vežimėlį ir visi kartu išsiruošia pasivaikščioti. Jiems po kojomis apie tikrą meilę unisonu šiugžda rudens nuspalvinti lapai.
– Agnija, Aleksejau, pirmiausia norime jus pasveikinti susilaukus sūnaus! Fiodoras dar visai mažas, tačiau galbūt jau galite pasakyti, kokie esate tėvai?
Agnija: Esu labai laiminga mama. O kaip man sekasi būti mama, vėliau papasakos pats sūnus. Galiu pasakyti tik tiek, kad pradedu priprasti prie savo naujausio ir svarbiausios gyvenimo vaidmens.
Aleksejus: Aš save vadinu kvanktelėjusiu tėtušiu. Labai myliu savo sūnų, jaudinuosi dėl jo, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti kartu, būti šalia, puoselėti ryšį... Nesu iš tų tėvų, kurie, kol vaikas nekalba, jam neskiria daug laiko. Aš – kvanktelėjęs (šypsosi).
– Kuris iš jūsų labiau panikuoja su mažyliu susijusiais klausimais?
Agnija: Lioša! (juokiasi). Kai tik gimė Fiodoras, pas mus atvyko auklė ir parodė, kaip maudyti mažylį, su juo nardyti. Vaizdas tikrai ne silpnų nervų žiūrovams. Štai ir Lioša stovėjo prie vonios, tai panardindavo, tai ištraukdavo rankas iš vandens, bandydamas apsaugoti Fiodorą (Kreipiasi į Aleksejų). Prisimeni, kaip į namus atklydo ežiukas, įsitaisė ant mūsų sofos svetainėje? Svečias buvo toks netikėtas, kad abu labai išsigandome. Nusprendėme išmesti visus, ant lovos buvusius patiesalus. Kitą dieną Liošą pasikvietė valymo tarnybą, kuri išvalė sofą. Vargu, ar seniau, kai dar buvome dviese, būtume taip pasielgę.
Aleksejus: Panikuotojas – netinkamas žodis, aš save pavadinčiau kitaip: atsargus tėtis. Atsargų ir Dievas saugo. Panikuotojas – žmogus, kuris blaškosi, ir nežino, ką daryti. O aš visada tiksliai žinau, ką reikia daryti. Suprantate, ežiukas ant mūsų sofos atliko gamtinius reikalus, todėl man atrodė teisingiausia pasikviesti specialistų, kurie viską sutvarkytų. Nemanau, kad tai panika. Aš tiesiog pedantiškas. Mano zodiako ženklas Mergelė – šis faktas kalba pats už save. Viskas turi būti savo vietose. Be to, dar esu ir perfekcionistas. Su manimi tikrai nelengva, sutinku (juokiasi). Bet toks jau esu.
– Aleksejau, o gimdyme dalyvavote? Ar, kaip tikrai Mergelei, nekilo noras kontroliuoti proceso?
Aleksejus: Jokiais būdais, abu buvome prieš. Vyrai ir be tokių patirčių labai jautrūs. Yra psichologų, manančių, kad vyras privalo pamatyti, pajusti, kaip sunku gimdančiai moteriai. Mano nuomone, jeigu tavo vyras pats to nesupranta, kam reikalingas toks vyras?
– Koks buvo gimdymas?
Agnija: Gana ramus. 16 val. atvykau į ligoninę, o pagimdžiau 3.55 valandą ryto. Mažylis svėrė 3800 gramų. Tiesą sakant, kol pati nepagimdžiau, nesuvokiau, kas tai. Kartu su manimi buvo mama, esu jai labai dėkinga už palaikymą. Sunku buvo tik pačioje pabaigoje, o šiaip visą laiką laikiau ją už rankos, mes juokėmės, fotografavomės – stengiamės prasiblaškyti.
Aleksejus: Sūnaus gimimas – pats svarbiausias ir emocingiausias mano gyvenimo įvykis. Nuo nepakeliamos įtampos iki beprotiškos euforijos... Tikras katarsis. Visiems linkiu tai patirti.
– Ar jau planuojate antrąją atžalą?
Agnija: Gimdymo namuose galvojau: „Aš – vieno vaiko mama!“ (juokiasi). Neseniai supratau, kad esu pasirengusi pagimdyti ir antrą.
– Ar jums buvo svarbu, kad pirmagimis – berniukas?
Aleksejus: Nebūtinai berniukas, labai norėjau ir dukrelės. Tačiau laukiau berniuko. Manau, kad tai susiję su tuo, kad pats neturiu tėvo: sūnui noriu suteikti tai, ko man pačiam trūko vaikystėje.
Agnija: Maniau, kad vaiko lytis man nesvarbi. Bet kai ultragarso tyrimas parodė, kad turėsime berniuką, staiga supratau, kad pasąmonėje norėjau būtent to. Man atrodo, kad yra berniukų mamos ir mergaičių mamos. Aš priklausau pirmajai grupei. Vaikystėje žiūrėjau animacinius filmukus. Jeigu drambliukas būdavo moteriškos lyties, man jos nebūdavo labai gaila. O jeigu vyriškos lyties – aš jo taip gailėjau! (Juokiasi).
– Kaip namuose vadinate mažylį?
Agnija: Dar gimdymo namuose kažkodėl pradėjau jį vadinti Dešriuku. Tas vardas ėmė ir prilipo. Net ir auklė skambina man ir sako: „Agnija, viskas gerai, su Dešriuku einame pasivaikščioti...“.
– Kaip jūs galvojate, ar Fiodoras padalijo jūsų gyvenimą į „iki“ ir „po“?
Agnija: Man atrodo, kad jis visada buvo su mumis.
Aleksejus: O mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai! Kūrybine prasme – 100 proc. Pastebėjau, kad, atsiradus vaikui, viskas aplinkui įgijo prasmę, atsirado tvarka ir organizuotumas. Anksčiau viskam gyvenime reikėdavo ypatingų pastangų, net ir darbe, o dabar viskas vyksta savaime.
