- Kodėl nusprendėte įžengti į populiariosios muzikos pasaulį?
- Sprendimas dalyvauti talentų konkurse „The Voice“ nebuvo mano mintis. Tai - mano seserų idėja. Jos, popiežiaus Pranciškaus paraginimo išeiti iš vienuolynų ir skelbti džiaugsmingąją Naujieną įkvėptos, išdrįso patikėti nauju evangelizavimo būdu, ir mano talento dėka skelbti visam pasauliui, kaip gražu yra sekti Jėzumi.
Aš visada mylėjau populiariąją muziką ir nuo tada, kai sutikau Kristų, ja šlovinu Jo šventą vardą. Tikiu, kad tai vienas iš patikimiausių būdų prabilti į visų, o ypač jaunų žmonių, kurie gyvena muzikos pasaulyje, širdis.
- Kaip pavyksta suderinti pašvęstąjį gyvenimą su koncertine veikla?
- Manyje nėra atskirties tarp tikėjimo ir muzikos. Būtent muzikos dėka aš sutikau Viešpatį, taigi manyje nėra dviejų skirtingų pasaulių, nes visa yra vienovė, rodanti mano susitikimo su Kristumi džiaugsmą, o taip pat linkėjimas, kad ir tas, kuris dar nebuvo paliestas Jo malonės – galėtų tai patirti.
- Ar dalyvaudama "The Voice" buvote geranoriškai priimta, o gal patyrėte išankstinių nusistatymų?
- Negalėčiau sakyti kad nebuvo išankstinių nusistatymų ar nuomonių, bet, manau, kad tai visiškai normalu, matant visiškai naujoj šviesoj seserį. Tiesa, mūsų buvo daug, nes mano bendruomenės seserys visada lydėjo ir buvo kartu su manimi ir filmavimo, ir konkurso metu.
Galiausiai ši žinia išplito po visą pasaulį, o tai reiškia, kad buvau priimta gerai!!!
- Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po pergalės projekte?
- Padaugėjo naujų susitikimų, naujų neįtikėtinų patirčių. Konkursas nieko mano gyvenime nepakeitė, tiesiog jį tiesiog praturtino.
- Jūs populiari ne tik Italijoje , bet ir visame pasaulyje. Ar nesusirgote "žvaigždžių liga"?
- “Žvaigždžių liga?”. Nesakyčiau taip drąstiškai. Tada ką turėtų sakyti Jėzus ir Popiežius? Juokauju!!!
Sutinku, kad pradžioje jaučiausi keistai ir reikėjo daug ką perprasti, tačiau manau, kad tai ne mano, bet muzikos dėka skleidžiamos žinios sėkmė. Žinios, kuri buvo priimta visame pasaulyje.
- Esate labai gyvybinga. Gyvenimo kelio pasirinkimui turėjote daug galimybių. Kodėl pasirinkote pašvęstąjį gyvenimą?
- Taip pat ir Šv. Paulius buvo labai ryžtingas ir energingas persekiodamas krikščionis, bet kaip Viešpats jį pašaukė visą savo ryžtingumą ir energiją naudoti Dievo Karalystės skelbimui, taip atsitiko ir man.
Viešpats mane pašaukė ir mane mylėdamas suteikė man nuostabią dovaną, tad energiją, kurią Jis pats man davė, naudoju evangelizacijai. Kai jis mus kviečia, juk neprašo, kad mes taptume ne savimi, bet atvirkščiai, kad išplėstume tas dovanas, kurias Jis mums suteikė.
- Ar niekada nesigręžėte atgal ir nesigailėjote dėl savo pasirinkimo?
- Mūsų gyvenimas yra nuolatinis pasirinkimas. Neslėpsiu, kad mano žmogiškas trapumas kartais man iškėlė klausimų apie mano gyvenimą. Bet dabar matau, kad šis vidinis darbas padėjo kurti tvarką manyje ir tai man padėjo dar labiau įsišaknyti Kristuje ir sustiprinti asmeninį meilės su Juo ryšį.
- Gailestingumo kongresas vyksta Vilniuje. Ar prieš gaudama kvietimą dalyvauti renginyje, žinojote ką nors apie Lietuvą?
- Tiesą sakant, dėl šio kongreso, kaip anekdotą sužinojau naujieną apie seserį Faustiną, kad ji gyveno vienuoliškoje bendruomenėje Vilniuje, tuo tarpu aš galvojau, kad ji visada gyveno tik Lenkijoje.
- Kaip manote, kuo skiriasi gailestingumas nuo nuolaidžiavimo?
- Manau, kad gailestingumas tai begalinės meilės aktas, kuriame yra ir begalinė pagarba. Ir jeigu Jėzus buvo nuplaktas pirmas, tai ir mes kartais turime nuolankiai nulenkti galvas ir leistis būti pažemintiems. Tačiau kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai.
- Jūsų nuomone, kur vakarų kultūroje labiausiai trūksat gailestingumo?
- Dievo gailestingumas yra visur ir nėra vietos, kurios nepasiektų Dievo Meilė. Popiežius Pranciškus sako: “Ne Jėzus nuo mūsų slepiasi, bet mes jo neieškome”. Užtektų truputį mažiau dėmesio skirti materialiems, o būti atidesniems mažiems dalykams. Atkreipti dėmesį į paprastus kasdienius veiksmus ir tada visi galėtume atpažinti, kaip gera būti mylimiems Kristaus.
