„Velso princesė, nuoširdžiai tuo tikiu, tą 1989 metų naktį nėjo į gimtadienio vakarėlį ledi Annabel Goldsmith namuose su ketinimu susidurti su savo vyro meiluže. Iš tiesų, esu įsitikinęs, ji atėjo paprasčiausiai palaikyti princo Charleso.
Tai, kas tąnakt nutiko, buvo spontaniška – visiškai atleistina, daugelis pasakytų, tačiau man kaip karališkosios apsaugos pareigūnui tai buvo košmaras.
Diana niekada nebuvo oficialiai informuota apie savo vyro romaną su buvusia mylimąja, moterimi, kurią jis vis labiau laikė savo gimininga siela. Jai nereikėjo nieko sakyti: visi patarnautojai Kensingtono rūmuose ir Haigrouve žinojo apie tai, todėl buvo neįmanoma, kad ji nežinotų.
Beveik kiekvienas svečias vakarėlyje tai irgi žinojo. Ten jie šventė keturiasdešimtąjį Camillos jaunesniosios sesers Annabel Elliot gimtadienį ir važiuodamas į Ričmondą princas aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą Dianos buvimu, nuolat ją erzindamas.
Sėdėdamas priekinėje keleivio sėdynėje aš tylėjau, nežinodamas, ko tikėtis iš ateinančio vakaro. Diana man iš anksto pasakė, kad ji neketina susitikusi Camillą jos pabučiuoti. „Atkišiu savo ranką ir pažiūrėsiu, ar ji paims ją“, – sakė ji.
Iki tol buvau jos policijos apsaugos pareigūnas beveik dvejus metus ir prieš tai daugiau nei metus saugojau jos sūnus. Ji pasitikėjo manimi ir pasipasakodavo. Tai, kad ji aptardavo savo emocijas ir nerimą su manimi, nebuvo neįprasta.
Daugelis svečių negalėjo nuslėpti nuostabos dėl jos buvimo, tačiau ji buvo neprilygstama gebėjimu atremti kitų žmonių sumišimą ir aš netrukus pasitraukiau į virtuvę, įsitikinęs, kad vakaras klostosi gerai ir mano buvimas tik varžys ją.
Vyras dingo su meiluže
Buvau ten apie 90 minučių, kai išgirdau, kad princesė mane šaukia. Ji pasirodė tarpduryje, apsiverkusi ir nelaiminga, sakydama, kad jos vyras ir jo meilužė kartu paspruko nepastebėti. Ji buvo pasiryžusi juos surasti ir stoti akistaton, ji norėjo, kad palaikyčiau ją.
„Ar padėsi man, Kenai? Man jau gana, to jau per daug. Neketinu su tuo taikstytis. Noriu su ja pakalbėti – dabar“.
Mano kaip policininko pareigos nenumatė santykių konsultavimo, aš abejojau, ar išmintinga kelti sceną. Neturėjau noro būti įtrauktas į šeimyninį ginčą, juo labiau tokį, kuriame dalyvauja sosto paveldėtojas, jo žmona ir jo meilužė. Ir dar viešumoje.
Tačiau Dianos nebuvo įmanoma įtikinti, ji nuvedė mane laiptais žemyn į namo rūsį, kur buvo vaikų žaidimų kambarys. Vos apšviestame kampe sėdėjo į pokalbį įsitraukę princas ir Camilla.
„Kenai, prašau, neik“, – sumurmėjo Diana, kai pora kaltai šoko ant kojų. Atrodė taip, lyg mano buvimas suteiktų jai jėgų tam, ką ji ketino pasakyti.
Tačiau aš jaučiau, kad nėra reikalo slapta klausytis šio labai asmeninio pokalbio ir atsiprašiau, pasitraukdamas link laiptų.
Man visa situacija atrodė keistai. Koks gali būti reikalas, dėl kurio Charlesas ir Camilla surengtų slaptą susitikimą žmonių pilname vakarėlyje, kuriame dalyvauja ir princesė? Tai buvo baisus Dianos įžeidimas, ir vienintelis geranoriškas paaiškinimas – princas manė, kad niekas nepastebės, kad jų nėra.
Po kelių minučių pasirodė Diana. Ji atrodė pakilios nuotaikos, o į vakarėlį sugrįžo su aukštai pakelta galva. Dėl to be galo ja žavėjausi.
Po kelių minučių taip pat pasirodė ir Charlesas su Camilla, kurie atrodė sukrėsti – kad ir ką Diana jiems pasakė, ji pataikė į dešimtuką. Tačiau likusį vakarą jie sukinėjosi atskirai, lyg nieko nebūtų nutikę, kol grįžtant automobiliu į Kensingtono rūmus buvo liautasi apsimetinėti.
Vėl ir vėl princesė klausinėjo tylintį sutuoktinį: „Kaip tu galėjai man tai padaryti?“ Sėdėjau priekyje, žiūrėjau pirmyn ir neišleidau nei garso.
Diana nebuvo emociškai stipri. Savo pačios nenaudai, tą naktį ji nemiegojo ir nesustodama verkė. Labai ją užjaučiau. Ji buvo jauna žmona ir motina, kuri desperatiškai norėjo būti mylima savo vyro.
Princas Charlesas nėra blogas žmogus, tačiau jo elgesys su ja tą vakarą buvo nedovanotinas. Nuo tos akimirkos visi Dianos eufemizmai apie „tą moterį“ ir „jo damą“ buvo nurašyti. Camilla tapo „Rotveileriu“, jei ji apskritai ją minėdavo. Tai nereiškia, kad Diana atsisakė kovoti dėl savo vyro meilės, tiesiog ji nebeturėjo jėgų kovoti kiekvieną dieną. „Ateina laikas, kai tau nebesvarbu“, – pasakė ji man tyliai.
Santuokoje buvo rimtų problemų
Nuo tos akimirkos 1986 metais, kai perėjau į Karališkosios šeimos ir diplomatų apsaugos departamentą, mačiau, kad Velso princo ir princesės santuoka turi rimtų problemų.
Charlesas, švelniai tariant, buvo šaltas savo žmonai, tuo tarpu ji kartais elgėsi isteriškai, o blogiausiais atvejais netgi šlykščiai. Privačioje aplinkoje ji vėliau gailėdavosi, tačiau tai buvo vienintelis jos būdas išprovokuoti reakciją.
Princas nebuvo pasirengęs nors kiek sutikti su savo reiklia žmona. Kaip sosto paveldėtojas jis buvo įsitikinęs, kad jo valia yra jo prigimtinė teisė. Jeigu valios vykdymas reiškia jo gražiosios princesės suerzinimą, tebūnie taip ir bus. Dažnai jis pranešdavo, kad jų kaip poros privačių planų atsisakoma, nes jis pramogauja su draugais.
„Susikišk savo suknistus draugus, – spiegdavo Diana. – Jie nėra mano draugai!“ Abejingas princas išeidavo ir vėliau savo aplinkai pasakydavo, kad jo žmoną kankina galvos skausmas.
Dar blogiau, vasaros savaitgaliai buvo skirti jo polo aistrai, kurią Diana laikė beatodairiškai pavojinga ir baisiai nuobodžia. Kai ji pasiimdavo sūnus pažiūrėti kaip žaidžia jų tėvas, fotografai dėmesį sutelkdavo į ją ir princas kitą rytą peržiūrėdamas laikraščius skųsdavosi, kad ji maivėsi prieš kameras.
„Gana efektinga mergina“, – sakydavo jis su panieka. Princesė įtūždavo, ir tuo metu akistatos nepakęsdavęs Charlesas dingdavo savo numylėtame sode. „Eik, pasikalbėk su savo augalais, – šaukdavo jam įkandin Diana. – Jei tik galėčiau būti tokia svarbi kaip tavo gėlės!“
1990 metais nutikęs nelaimingas atsitikimas per polo varžybas tapo pretekstu tikrajam išsiskyrimui. Charlesas nukrito nuo savo arklio ir susilaužė ranką, Diana atvažiavo jo slaugyti į Sairensesterio ligoninę, netoli Haigrouvo. Po kelių minučių ji išvyko. Charlesas aiškiai pasakė, kad ji nepageidaujama. Po kelių minučių atvyko Camilla.
Kai važiavome atgal į Londoną, Diana man prisipažino, tyliai ir liūdnai, be jokios isterijos ir visiškai apsisprendusi, kad tai buvo paskutinis šiaudas. Ji nebesiruošė toliau kovoti dėl savo santuokos.
Camilla tą dieną faktiškai persikėlė į Haigrouvą, o Charlesas leido jai jaustis kaip namuose, iki tokio lygmens, kad net būdamas aistringas rūkymo priešininkas leido savo meilužei prisidegti bet kur namuose.
Šeima laimino princo svetimavimą
Princas sveiko lėtai. Beveik po trijų mėnesių jis buvo paguldytas į Karalienės medicinos centrą Notingame lūžusios rankos operacijai. Diana atvyko aplankyti ir vėl jos vizitas truko kelias minutes. Išėjusi iš jo privačios palatos, ji patraukė ligoninės koridoriumi ir pamatė vidutinio amžiaus moterį šalia intensyvios terapijos palatos, ji kūkčiojo. Jos vardas buvo Ivy, jos sūnus po sunkios avarijos kovojo dėl gyvybės.
Diana turėjo ypatingą gebėjimą kalbėti su žmonėmis, kurių niekad nebuvo sutikusi, ir niekad to nemačiau aiškiau, nei tą dieną. Vienu natūraliu judesiu ji atsiklaupė šalia moters ir apkabino ją ranka, kad paguostų. „Jis išsikapanos, žinau, kad jam pavyks“, – ji patikino moterį ir nuo tos dienos, kai tik lankydavo Charlesą, ji taip pat užsukdavo ir pas Ivy.
Jos gailiaširdiškumo nereikėjo jos vyrui, tačiau noras suteikti paguodą kažkur turėjo rasti vietą. To, ko nereikėjo princui, reikėjo visuomenei.
Išėjęs iš ligoninės Charlesas pabėgo į Karalienės Motinos Hailando rezidenciją. Ten būdamas jis pirmą kartą savo santuokos metais buvo nufotografuotas su ponia C. Parker Bowles. Šalia buvo ir Karalienė Motina, o tai patvirtino Dianos įtarimus, kad Karališkoji šeima palaimino Chaleso svetimavimą pačiu aukščiausiu lygmeniu.
Iki tol laiko jos santykiai su didžiąja dalimi Charleso šeimos pasiekė žemiausią iki tol lygį. Karalienė buvo nedraugiška ir oficiali, jai kėlė susirūpinimą, kaip žiniasklaidai atrodys princesės darbas su AIDS sergančiais pacientais.
Tuo tarpu Karalienė Motina, regis, žiūrėjo į ją su gailesčiu. Princas Philipas Dianai atrodė nepakenčiamas, nors jam būdingu šiurkščiu, bet geraširdišku būdu jis mėgino pasiūlyti jai alyvų šakelę, kurią ji tėškė jam atgal į veidą. Jai patiko Andrew, o nors Anne kompanija suteikdavo žvalumo, jos niekada nepasikalbėjo kaip seserys.
Užtat Diana dievino Kensingtono rūmų kaimynystėje gyvenančią princesę Margaret, kuri buvo maloni ir supratinga nuo pat tos akimirkos, kai Diana prisijungė prie Karališkosios šeimos. Galbūt dėl „Margo“ esktravagantiško gyvenimo būdo, jos kartais tragiško asmeninio gyvenimo ir beveik bohemiškos nepriklausomybės abi moterys jautė empatija grįstą ryšį.
Dėl to nepriklausomo charakterio kartais buvo beveik neįmanoma saugoti Dianos. Per slidinėjimo kelionę į Lechą, į kurią ji vyko su sūnumis, ji mane kaip reikiant išgąsdino, nors iki to laiko, kai suvokiau, kad kažkas negerai, pavojus jau buvo praėjęs.
Turėjome sunkią dieną, persekiojo paparacai, išsekęs nuėjau į savo kambarį „Arlberg Hotel“. Šeštą ryte į mano duris ėmė tuksenti naktinę pamainą dirbęs pareigūnas, informavęs, kad princesė saugi. Ši žinia keistai nenuramino.
Paaiškėjo, kad prieš kelias minutes suskambo viešbučio durų skambutis ir budėjęs jaunas darbuotojas atidaręs paradines duris išvydo paltą ir skrybėlę vilkinčią Velso princesę. Ji pažvelgė jam į akis, pasakė „Labas rytas“ ir iškart įėjo, per fojė patraukė į savo kambarį. Ji negalėjo išeiti iš viešbučio per tas paradines duris, nes naktinis pareigūnas turėjo vienintelį raktų komplektą. Jis, kaip ir aš, aiškiai suprato, kad antraštė „Princesė apėjo policijos apsaugą – buvo dingusi kelioms valandoms“ nebūtų padidinusi karjeros galimybių mums abiem.
Mes suvokėme paslaptį ir supratome, kad galimas tik vienintelis atsakymas: ji turėjo iššokti iš savo miegamojo balkono, 20 pėdų aukščio (apie 6 metrai, red.), į apačioje supustytą sniegą.
Iš tikrųjų, apačioje baltose pusnyse po jos miegamojo langu radau tobulą princesės kūno atspaudą ir pėdas, kurios vedė tolyn į miestą. Viskas, ko meldžiau tada, kad joks paparacas nebūtų pamatęs to šuolio. Kai ji nubudo, stipriai ją apibariau, tačiau ji man niekada taip ir nepasakė, kur buvo išėjusi.
Tai nebuvo vienintelis kartais, kai ji dingo man ją saugant. Kitas atvejis buvo kur kas rimtesnis: kelias minutes baiminausi, kad ji vėl iššoko, tačiau šį kartą – į mirtį.
