Pasirodo, jog merginoms padėkoti muzikantė galės ir asmeniškai, nes šią savaitę ketina trumpam sugrįžti į sostinę, kur pirmą ir vienintelį kartą šią vasarą surengs savo solinį koncertą. Apie jį, o taip pat apie įkvėpimą, nostalgiją gimtinei ir ateities planus ir kalbėjomės.
- Rudenį ketinate pristatyti savo albumą, anksčiau minėjote, jog juo bandote ieškoti savo skambesio – ar pavyko?
- Galiu pasakyti tik tiek, kad būsimo albumo kūriniai skirsis nuo ankstesniųjų, o ar atradau savo skambesį? Kaip sakė T. Edisonas, norint sukurti veikiančią lemputę, reikia atrasti 10000 tokių, kurios nešviečia. Ne 10000 kartų susimauti, bet 10000 kartų atrasti, kas neveikia. Lygiai taip pat yra ir su tikrojo, savito skambesio paieškomis – tai labai ilgas kelias. Juk muzikantai neišranda naujų natų, o ieško savęs tarp milijono jų variacijų. Bet užuomazgos – tikrai yra!
- Jūsų manymu, ko labiau reikia kuriant: talento ir įkvėpimo ar vis tik disciplinos? Kodėl?
- Visko reikia. Galbūt anksčiau galvojau kitaip, tačiau dabar manau, kad įkvėpimas yra per dažnai romantizuojamas. Šiuo metu pati stengiuosi kiekvieną dieną kažką sukurti – kad ir kokia prasta tam būtų nuotaika, kad ir koks prastas rezultatas gautųsi. Tai labai reikalinga – kad ir skirti 10 minučių kasdien, kartais, visai netikėtai man pačiai, suvokiu, kad prisėdau trumpam, o jau keliolika valandų kažkur dingo, užsikabinau, nors, rodės, tikrai ne ta nuotaika buvo. Tikiu, kad jei esi dėkingas už turimą talentą, privalai nelaukti kažkokio mistinio įkvėpimo, o dirbti. Juk įkvėpimas – tai detalės, besislepiančios rutinoje, ir jei jų nepastebi, neleidi sau jų pastebėti, tai ir tas visa užgriūvantis įkvėpimas gali taip niekada ir neateiti.
- Ar kuriant Jums svarbi atmosfera? Ar turite kokių nors ritualų, galbūt reikia tylos ar atvirkščiai – triukšmo aplink?
- Kūryba susideda iš labai skirtingų proceso dalių, todėl vienokia atmosfera gyvuoja, tarkime, studijoje įrašų metu ir visai kitokia, kai kuriu viena. O dėl tylos ir triukšmo – pastarojo Londone tikrai užtenka! Kai per dienas lakstau iš vienos vietos į kitą, susitinku ir bendrauju su daugybe skirtingų žmonių – rodos visą tą triukšmą sugeriu, o jis man įkvepia. Jame sklandančios idėjos, vaizdai, garsai, žmonės. Tačiau tam, kad tai, ką sugeriu į save, kažkuo pavirstų – prireikia tylos. Tuomet užsidarau, dingstu ir kuriu. Tokiomis akimirkomis, tarsi, sustoja laikas, net valgyti pamirštu, bet už tai, iš sugaudytų detalių sukuriu kažką vieno – dainą, paveikslą ar papuošalą.
- Išties - Jūs darote labai daug: kuriate muziką sau ir kitiems, kuriate papuošalus, tapote – ar yra dar kokia meno sritis, kurioje svajojate išbandyti savo jėgas?
- Jei apie ką nors svajoju – tai nieko nelaukiu, o išbandau! Visuomet jaučiu tobulėjimo alkį – nesvarbu apie kurią sritį bekalbėtume. Tarkime, šiuo metu be įrašų, dar gilinu savo vokalines žinias, o visai neseniai skridau į Niujorką tobulintis muzikos terapijos srityje. Pastebiu, jog dažnai menininkai, tarsi, užminga ant laurų, nebesistengia mokytis ir atsiverti naujovėms – o juk kaip bet kurioje kitoje profesinėje srityje, taip ir kuriant, reikia nuolatos augti, stengtis, vytis.
- Pirmas dalykas, kurį padarote grįžusi į Lietuvą?
- Miegu! Arba važiuoju pas mamą jos skaniųjų lašinukų (juokiasi).
- Ar išvykus iš gimtosios šalies pasikeičia vidinis santykis su ja? Jei taip, kaip?
- Žinoma, dar ir kaip! Atsiranda nostalgija, kurią, kad ir nesąmoningai, bet visuomet jauti. Girdėjau, kad šis jausmas net gali iššaukti įvairias ligas ir disfunkcijas. Tačiau taip pat suprantu, jog kartais tiesiog reikia pasirinkti – o aš supratau, jog jei noriu ko nors pasiekti už Lietuvos ribų, reikia išeiti už jų. Juk jei nori, jog tavo kūryba pasiektų pasaulį, turi būti tose šalyse, kurios labiausiai ir formuoja bei inspiruoja pasaulio muziką. Manau, jog tai daro JAV ir Jungtinė Karalystė, o būnant čia judėti pirmyn yra daug lengviau nei stengiantis užmegzti kontaktus iš toli. Aš nesu darbo emigrantė - nedainuoju vaikų gimtadieniuose, nedirbu darbų, kurie nebūtų susiję su mano kūrybiniais tikslais – galbūt todėl ir su nostalgija susitvarkyti lengviau.
- Ką Jums reiškia grįžtamasis ryšis? Kaip manote, ar menininkas gali kurti tik sau?
- Kad ir ką besakytų, menininkai yra priklausomi nuo dėmesio (juokiasi). Kurti tik sau... Taip, žinoma, gali, bet jei jau nors vieną kartą išdrįso savo kūrybą parodyti pasauliui – reiškia, jam ar jai reikia įvertinimo. Ir nebūtinai teigiamo – juk ne liaupsės, o konstruktyvi kritika ir yra ta varomoji jėga link tobulėjimo.
- Sostinėje įsikūrusioje „Vasaros Terasoje” surengsite vienintelį savo koncertą iki pat rudens – ar pasiilgstate gyvų pasirodymų? Kuo jie svarbūs Jums pačiai?
- Dar ir kaip pasiilgstu! Tačiau suprantu, jog tai yra proceso dalis – šiuo metu reikia užsidaryti studijoje ir kurti, susikaupti ir nesiblaškyti. Vien tam, kad ir vėl galėčiau stoti į sceną, tik jau su naujais kūriniais.
- Paskutinis klausimas prieš atsisveikinant – kokia yra Monikos Liu kaip kūrėjos ir menininkės svajonė, tikslas, kurį pasiekusi, galėtumėte pasakyti „na, dabar jau ramu”?
- Kad niekada niekada netaptų ramu!
Išvyskite studenčių L.Vaičiulytės ir D. Paulauskaitės režisuotą klipą, skirtą Monikos Liu kūriniui „Hello”:
VIDEO:
