Šeimyninio dueto Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus vedina grupė „Skylė“ kitais metais minės 25-metį. Pradėję kaip taikias ir romantiškas dainas grojantis kolektyvas neseniai jie grįžo iš koncertų Ukrainos kareiviams. „Jeigu eini širdies keliu, visko atsitinka“, – sako muzikantai, šiemet nominuoti ir nacionalinei kultūros ir meno premijai.
Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius (I.Budzeikaitės nuotr.)

1991 m. susibūrusi grupė „Skylė“ išleido penkiolika studijinių albumų, iš kurių – penkios muzikinės dramos. Septyniuose iš jų dainavo viena profesionaliausių Lietuvos vokalisčių Aistė Smilgevičiūtė, esanti nuolatine grupės nare. Savo muzikoje jungdami roką ir folklorą „Skylė“ visada palaikė alternatyvią Lietuvos muzikos kultūrą, o ilgainiui tapo ir viena pilietiškiausių Lietuvos grupių.

Savo muzika jie palaiko tiek už laisvę kovojančias kaimynines šalis kaip Ukraina ir Baltarusija, tiek atkreipia dėmesį į Lietuvos istoriją. 2010 m. jie išleido Lietuvos muzikoje precedento neturintį albumą „Broliai“. Jame, remdamiesi Lietuvos partizanų dainomis, dienoraščiais ar eilėraščiais Aistė, Rokas ir jų grupė sukūrė savas partizaniškas dainas, skirtas jau šių laikų Lietuvai.

Lietuvišką folklorą Aistė Smilgevičiūtė buvo pristačiusi ir visos Europos klausytojams – daugelis ją lig šiol prisimena kaip 1999-ųjų metų Lietuvos atstovę tuo metu dar menkai pažintoje „Eurovizijoje“. Per ilgą karjerą Aistė yra atlikusi partijas roko operose, muzikinėse misterijose ir spektakliuose.

Rokas muzikinę patirtį kaupė ne tik grodamas su „Skyle“ bet ir rašydamas muziką spektakliams, roko operoms. Jis taip pat yra ir knygos „Lietuvos roko pionieriai“ autorius, kurioje pristatė pirmuosius Lietuvos roko kūrėjus.

Už ilgametę muzikinę veiklą ir pilietiškumą Lietuvos atlikėjus ir muzikos leidėjus vienijanti asociacija AGATA Aistę Smilgevičiūtę ir Roką Radzevičių šiemet nominavo nacionalinei kultūros ir meno premijai. Šia proga – interviu su jais.

- Neseniai grįžote iš turo Ukrainoje. Buvote ten ir 2013-ųjų gruodį per Maidano perversmą. Kokiu tikslu vykote šį kartą?

Rokas: Kaip ir tada – parodyti solidarumą per muziką. Keliavome kartu su ukrainiečių grupe „Taruta“, be jų pagalbos nebūtų pavykę to padaryti. Maidane grojome Kijevo centre, o dabar vykome į karinius dalinius, koncertavome Ukrainos kareiviams. Buvome ATO (Antiteroristinės operacijos) zonoje Rytų Ukrainoje, visai greta fronto.

Aistė: Per tris dienas aplankėme penkis dalinius ir surengėme penkis koncertus. Viskas užtruko apie savaitę, įskaičiuojant kelionę pirmyn ir atgal. Koncertuose dalį dainų atlikome ukrainietiškai. Paprastų ukrainiečių tarp klausytojų nebuvo, nes zona, po kurią keliavome – visiškai arti fronto, uždara, įvažiuoti galima tik pro užkardas. Kartais net ir patys nežinojome, kur tiksliai mus nuveš.

- Kokią pamatėte Ukrainą dabar?

Aistė: Ten vyksta karas. Žmonėms labai sunku. Bet, kaip ir būnant Maidane, stebina žmonių prabudimas ir aktyvumas. Labai daug žmonių jaučia, kad jie, o ne kažkas kitas turi dabar imtis veiksmų ir kurti savo valstybę. Jie atsitrenkia į išlikusias suragėjusias valstybės struktūras, dar nėra susišnekėjimo tarp žmonių ir viršūnių. Bet yra labai daug atsidavusių piliečių, norinčių pakeisti padėtį.

Rokas: Bet kuo labiau į Rytus, tuo labiau jaučiasi propagandos poveikis. Vietiniai gyventojai Rytuose daugiausia žiūri rusiškus kanalus, tad patys kareiviai sako, kad šiems žmonėms visiškai išplautos smegenys. Mes irgi sutikome daug tų, kurių nusistatymas – ne Ukrainos naudai.

Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius (I.Budzeikaitės nuotr.)
Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius (I.Budzeikaitės nuotr.)

- Kaip kareiviai priėmė jūsų koncertus?

Rokas: Jie jautė, kad siunčiame palaikymą, buvo sujaudinti. Vežėmės Lietuvos vėliavą, pasikabindavome ją per koncertus kartu su Ukrainos. Po koncertų visi masiškai lipdavo į sceną su ja fotografuotis. Mūsų netgi prašė vėliavą padovanoti, bet kadangi turėjome tik vieną, negalėjome to padaryti. Tačiau grįžę į Lietuvą išsiuntėme vėliavą paštu. Taip veikia solidarumas.

Vienas iš koncertų buvo suplanuotas pas artileristus. Važiavome kažkur į laukus, tiksli dislokacijos vieta nebuvo žinoma. Vežė slaptai, net patys nežinojome koordinačių. O ten mus pasitiko su iškeptais karosais. Tikrai to nesitikėjome. Kalbėjomės su to dalinio vadu – pasirodo, jis pats groja metalo grupėje, parodė savo įrašus. Labai šviesus žmogus.

- Kareiviai turbūt retai turi progą išgirsti gyvą muziką. Kodėl svarbu jiems nešti kultūrą?

Aistė: Kuo labiau į Vakarus, tuo daugiau muzikantų atvažiuoja, ten esantys kareiviai pamato įvairios kultūros. Bet kuo arčiau fronto, tuo visko mažiau. Rytuose yra ir tokių kareivių, kurie gyvena praktiškai bunkeriuose – žmonės ten praleidžia mėnesius. Tai „pilkoji zona“, ten jau nevykome, nebuvo kaip techniškai suorganizuoti koncertų.

Bet Vilniuje buvome susitikę su poete iš Lvovo Marijana Kijanovska, su kuria bendradarbiaujame jau nuo Maidano verčiant „Brolių“ dainas į ukrainiečių kalbą – ji ten važiavo, skaitė poeziją, kartu buvo muzikantas, akompanavęs jai gitara. Ji paaiškino, kodėl tai daro: nėra taip, kad kareiviai visada eitų į mūšį, todėl jiems reikia ir kitokių potyrių, kad neatitrūktų nuo realaus pasaulio ir nesijaustų užmiršti.

Mes veikiame kultūrinėje erdvėje ir mūsų pareiga yra nešti kultūrą. Taip pat tai darome ir, pavyzdžiui, važiuodami į Lietuvos provinciją. Ukrainos atveju norėjome nunešti žinią nuo Lietuvos, kad juos palaikome.

Muzikantai iš „Tarutos“ mums pasakė gerą mintį: ten kur ukrainietiška kultūra Ukrainoje nebuvo įsileidžiama, kur nebuvo politinės valios, kad ji atsirastų, ten dabar ir vyksta visi šie dalykai. Tad kultūra nėra bereikšmė.

Rokas: Paprastai kalbant, ten, kur ukrainietiškos grupės nevažiavo koncertuoti, dabar vyksta karas. Žmonės daugiau nieko nematė, jie žiūrėdavo rusiškus kanalus ir kita jiems neegzistavo. Žmonės buvo apleisti – ir dabartinė situacija yra to rezultatas.

- Šitas turas pareikalavo daug jūsų laiko ir jėgų. Kodėl jums buvo svarbu parodyti palaikymą Ukrainai?

Rokas: Laisvės idėja lietuviams gerai suprantama. Patys ją sunkiai pasiekėme. Reikėjo kovoti ir mūsų tėvams, ir protėviams. Dėl to manau, kad mums reikia palaikyti vertybinius dalykus visada. Nes jeigu nepalaikysime, neturėsime ateities. Kitaip sakant, Ukrainoje sprendžiasi ir mūsų likimas.

Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ – ukrainietiška dainos „Baltas brolis“ versija:

- „Skylė“ yra viena pilietiškiausių Lietuvos grupių. Jums rūpi ne tik kurti muziką, bet ir puoselėti nacionalinę kultūrą, vienyti žmones. Daug muzikantų groja tiesiog tam, kad gerai praleistų laiką. Jūs, atrodo, į sceną lipate su misija. Ar taip buvo visada, ar atėjo pamažu? Vis dėlto, abu grojate nuo ankstyvų 90-ųjų.

Rokas: Viskas ateina iš vidaus. Mes niekada tyčia to nesiekėme. Dabar tik gauname tokius apibūdinimus kaip „pilietiškos muzikos kūrėjai“ ir panašius. Patys niekada tokių lozungų nekėlėme. Neturėjome tokių aukštų tikslų. Tiesiog visada darėme tai, kas atrodė svarbu, ką jautėme, kad reikia daryti. Nebuvo taip, kad būtume pilietiški, nes tai patinka publikai.

Aistė: Mūsų suvokimas apie muziką neapsiriboja tik pramoga. Manome, kad muzika, kaip ir visas menas yra daug daugiau nei tik geras laiko praleidimas. Tikime, kad muzika turi galią kažką pakeisti. Kaip šis suvokimas atsirado, aš nežinau. Man lūžis įvyko dar bedainuojant mokyklos ansamblyje, kai nustojome groti kitų atlikėjų dainas. Anksčiau grojome koverius, bet vieną dieną supratome, kad nebegalime to daryti, turime kurti savo. Tas kūrybiškumas lig šiol stumia į priekį ir leidžia viską matyti plačiau.

Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius
Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Jūsų muzikoje daug Lietuvos istorijos elementų – į dainas įpinate mitologinių motyvų, išleidote albumą partizaninių dainų tematika. Kaip pradėjote domėtis Lietuvos istorija?

Aistė: Tai ateina iš to, kuo tu, kaip žmogus, apskritai domiesi. Kai mokiausi klasikinę filologiją universitete man buvo įdomu graikų, lotynų mitologija, antikinis pasaulis, kalbos. Ilgainiui tai pradėjo sietis su lotyniškais baltų mitologijos šaltiniais. Visa tai buvo šalia manęs studijų metais. O sudėtingesnės temos atėjo su branda, kai kūryboje atsirado mažiau romantikos, surimtėjome – bent jau taip atrodo.

Rokas: Apskritai man kūrybiškumo paslaptį perdavė mama Nijolė Radzevičienė. Ji buvo dailininkė bei nuostabi pedagogė. Dirbdama su vaikais ir jaunimu mama labai akcentavo kūrybiškumą kaip tam tikrą giluminę savęs pažinimo priemonę. Savo veikla ji nemažai kam atvėrė akis.

O senoviška, archajiška, domėjimosi savo šaknimis linija atsirado tada, kai atradau archeologiją. Berods aštuntoje klasėje patekau į archeologinius kasinėjimus ir nuo tada tuo domiuosi. Tėvai poilsiavo prie vieno ežero, o šalia vyko kasinėjimai. Labai užsimaniau ten patekti. Nuėjau, pasiprašiau, kad priimtų. Nuo tada, visas vasaras, visas atostogas praleisdavau ten, kasinėdamas akmens amžiaus istoriją. Man tai padarė labai didelę įtaką, vėliau dėl archeologijos pradėjau studijuoti istoriją Vilniaus universitete.

- Daugelio grupių veikla Lietuvoje nutrūksta. Tuo tarpu „Skylė“ kitais metais minės grupės įkūrimo 25-metį. Kaip jums pavyko išlikti muzikoje taip ilgai?

Rokas: Turi tiesiog labai tikėti tuo, ką darai. Mes tikime. Nėra vienadienio mąstymo – kad susirinksim, pagrosime, nes smagu. Niekada taip negalvojome. Daug lėmė ir mūsų grupės šeimyninis modelis – mes su Aiste labai papildome vienas kitą. Nei aš, nei ji būdami vieni negalėtume taip ilgai tęsti.

Aistė: Be to, turime bendražygių, dalis kurių su Roku yra nuo darželio laikų. Grupėje esame variklis, bet kiti žmonės irgi labai svarbūs.

Rokas: Mūsų keistos idėjos pritraukia keistų žmonių. Mums padeda daugybė draugų, pradedant tinklalapio kūrėjais baigiant kostiumų dailininkais, apšvietėjais, garsistais. Iš viso – apie 20 žmonių, stabili komanda. Daugelis padeda savanoriškai arba už ženkliai mažesnę nei komercinę kainą. Nuo senų laikų visada atsirasdavo žmonių, kurie mums padarydavo ką nors gera, esame jiems visiems labai dėkingi. Bet per tiek metų buvo ir daug bangavimų. Daug kartų norėjosi viską mesti.

- Kodėl?

Rokas: Terpė muzikantams Lietuvoje yra sudėtinga. Darai įvairius dalykus, bet kartais atrodo, kad nesusilauki palaikymo. Žinoma, žmonės, klausytojai palaiko, bet kalbu apie oficialias institucijas. Kita vertus, ne dėl jų kuri. Kai turi išsigryninęs dėl ko stengiesi, tai padeda nusiraminti.

- Koks jausmas būti muzikantu Lietuvoje šiandien?

Rokas: Mums sunku apibendrinti. Neturime bendro žvilgsnio į visų muzikantų situaciją, galime kalbėti apie save. Kai kalbame apie idėjinius dalykus – su jais viskas tvarkoje. Bet materialiniai dalykai irgi yra svarbūs. O su jais sudėtingiau. Muzika yra brangus užsiėmimas. Jeigu nori padaryti gerai, atsiduri į kaštus. Ypač jeigu groji gyvą muziką, nori turėti profesionalius įrašus, suorganizuoti kokybiškus koncertus. Tai sudėtinga ir brangi veikla.

Viskas labai priklauso nuo muzikos tradicijų. Mes turime perėmę sovietmečio patirtį, daug kas dar yra išlikę, pradedant nomenklatūriniais veikėjais užimančiais svarbiausius postus sistemoje, baigiant restoraninio tipo atlikėjais, besipuikiuojančiais televizijos ekranuose ir peršančiais savo beskonybę kitiems. Lietuvoje muzikinė roko kultūra visą laiką buvo labiau užgniaužta, lyginant su, pavyzdžiui, Latvija. Ten istoriškai muzika, bent jau roko žanras, yra labiau vertinamas. Tai tęsiasi lig šiol.

- Galbūt situacija pamažu gerėja?

Aistė: Kai kurias atžvilgiais dabar muzikoje yra geriau nei prieš dešimtmetį ar du. Jau yra reiškinių, kai muzikinis turinys yra ir geras, ir gerai perkamas. Ne visada parduodamas tuščias popierėlis, kaip dažnai būdavo dar visai neseniai.

Bet bėdelių irgi yra daug. Kalbu apie elementarius kasdienius reikalus, koncertų organizavimą. Mes nesame komercinės muzikos terpėje, bet dažnai susiduriame su labai komerciniais reikalavimais, pavyzdžiui, derantis dėl salės nuomos. Tai yra neadekvatu. Tokius dalykus reikėtų spręsti bendruomeniškai – galbūt tada atsirastų ir daugiau gero muzikinio turinio. Bet kas gi žino, kiek žmonėms to turinio reikia – galbūt jo reikia tik nedidelei daliai? Aš nežinau.

Grupė "Skylė"
Grupė "Skylė"
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Šį pavasarį skridote į JAV groti Amerikos lietuviams, su koncertais esate aplankę įvairiausių šalių nuo Baltarusijos iki Kanados. Kaip po visų kelionių jaučiatės grįžę į Lietuvą? Pavyzdžiui, po koncertų Ukrainoje – ar nesinori išjudinti žmonių pilietiškumo ir Lietuvoje?

Rokas: Po kelionių grįžti be galo pavargęs. Po paskutinio pasivažinėjimo po Ukrainą reikėjo savaitės atsigauti. Grupėje buvome pasigavę kažkokį virusą, reikėjo persirgti. Temperatūros, slogos – buvo blogai.

Lietuva yra mūsų namai, smagu čia sugrįžti. Bet kartu pamatai, kad nors oficialiame lygmenyje viskas lyg ir atrodo tvarkoje, kai pašneki su žmonėmis, randi įvairiausių dalykų. Ateina pas mane lietuvis kaimynas ir pradeda šnekėti: tai ką jūs ten Ukrainoje veikėte, kokią pusę palaikote? Matai, kad žmogus gyvena kitoje dimensijoje. Nesupranti, kokios informacijos jis klauso, kas jam tokią nuomonę suformavo. Tokių žmonių yra daugiau.

Baisiau už rusų tankus yra rusiškas popsas. Tai irgi yra būdas užkariauti žmonių sielas, pačią jų esmę. Kaip iš viso tokią muziką galima klausyti? Bet ją groja. Buvome viename renginyje Žemaitijoje. Vyksta miesto šventė, scena pastatyta, vaikai žaidžia atrakcionuose – ir visur skamba toks baisus rusiškas popsas. Net renginio organizatoriams tai neužkliūna. Aš to nesuprantu.

Aistė: Manau, kad žmonės turėtų reaguoti labiau. Bet supratau tavo klausimą dėl grįžimo į Lietuvą. Čia grįžus atsigauni, čia yra namai. Bet tada žiūri, ką čia galima daryti, kas pas mus darosi apskritai – ne tik politiniais klausimais. Tikrai yra daug dar ką patiems kapstyti.

- Atrodo, kad jūs nuolat tai ir darote. Jūsų grupė tarsi visada yra kovoje.

Rokas: Taip, kovoje su vėjo malūnais (juokiasi)

- Bet turbūt netęstumėte jos, jei jaustumėte, kad nepavyksta nieko nuveikti. Kas labiausiai džiugina iš to, ką savo muzika pavyko pasiekti?

Rokas: Manau, kad su albumu „Broliai“ tikrai padarėme didelį darbą. Partizanų temą pavyko iškelti į kitą lygmenį. Anksčiau šia tema buvo labai oficialus kalbėjimas, toks visiškai neįdomus. Iš žmonių reakcijų į dainas matėsi, kad kūriniai yra paveikūs. Žmonės atrado ne tik dainas, jie atrado pačią partizanų temą ir save joje.

Aistė: Taip, tai buvo unikalus kūrybos epizodas. Matėme, kaip žmonės jungiasi apie šitą idėją. Mūsų visos grupės komanda tapo labai vieninga. Buvo ir stiprių vidinių išgyvenimų tuo periodu. Nes šie dalykai dar tebėra labai gyvi. Žmonės, kurie realiai buvo susidūrę su partizanų istorijos atkarpa, vis dar yra su mumis.

Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ kartu su choru „Gentis“ – Karingei augo

- Lapkritį išleidžiate naują albumą „Vilko vartai“. Jis irgi turės vieningą temą?

Aistė: Tokios vieningos, kaip turėjo „Broliai“, neturės. Bus dainų įvairia tematika, pilnų visokių gijų.

- Vilkas, vartai – atrodo, kad albume bus mitologijos.

Aistė: Mitologijos tikrai bus, bet ji bus tarsi šviežiai sukurta. Kai pasakai „Vilko vartai“, atrodo, kad tai yra mitologijoje egzistuojantis dalykas – bet jei paieškotum, tokio įvaizdžio nerastum. Albume yra dainų apie žmogaus vidinius slenksčius, ėjimą vidinės brandos link per savo baimes.

Rokas: Visokių baimių pastebiu – pavyzdžiui, vyro baimę įsipareigoti moteriai, šeimai. Labai daug dabar tokių baimių tarp jaunų žmonių. Niekas nenori įsipareigoti.

Aistė: Tai galioja nebūtinai vyrams – moterys irgi nenori įsipareigoti lygiai taip pat.

- Jūs patys kartu esate nuo universiteto laikų. Kaip suradote vienas kitą ir padėjote kurti?

Rokas: Susitikome Vilniaus universiteto centrinių rūmų bibliotekoje, skaitykloje. Ir nuo to karto Aistės įsiliejimas į grupę buvo neišvengiamas.

Aistė: Labai norėjau kur nors groti ir dainuoti. Iš pradžių grupėje gavau garbingas pritariamosios vokalistės pareigas, po to kilau karjeros laiptais (juokiasi). Su Roku prieš tai buvome dalyvavę skirtinguose koncertuose, aš su savo grupe, jis su „Skyle“. Nėra daug žmonių šiame žanre, tad vieni kitus bent iš matymo žinojome.

Rokas: O tada susitikus blykstelėjo meilė ir užbūrė. Ir taip lig šiol.

Aistė: Įrašėme albumą. „Lukiškių pieva“, jis buvo pirmasis, kuriame dalyvavau.

- Aiste, daug kas tave Lietuvoje prisimena ir kaip solo atlikėją. 1999 m. buvai viena pirmųjų Lietuvos „Eurovizijos“ atstovių. Tuo metu tarsi turėjai šansą eiti komercinės muzikos keliu, į tave buvo sutelktas didelis dėmesys. Bet to nepadarei. Kodėl?

Aistė: Man tas pasaulis buvo labai nesuprantamas. Nežinojau, kaip ir ką ten reikia daryti. Solinės karjeros nesugebėjau susiorganizuoti. Nuo paauglystės buvau įpratusi, kad grojame kaip grupė, man patiko grupės bendrumas, demokratiškos idėjos kuriant muziką. Tad ir toliau ėjau šituo keliu. Posūkis į solinį dainavimą buvo atsitiktinis. Tuo atveju kompozitorius Linas Rimša pamatė, kad yra atlikėja, kuri galbūt galėtų atlikti jo kūrinį. Aš jį atlikau ir gavosi tai, kas gavosi.

Rokas: Aistė turbūt yra vienintelė dainininkė, kuri nesiveržė į tą Euroviziją. Tiesiog, sėkmingo atsitiktinumo dėka ji ten pateko. Ją pakvietė atlikti kūrinį – ir ji su juo laimėjo.

Aistė: Tais laikais buvo laida „Muzikinis viešbutis“. „Strazdas“ tapo viso jos sezono geriausia daina. Tada buvo surengta atranka į Euroviziją – pati pirmoji Lietuvoje. Ne tokia gausi, kaip dabar būna, bet ten dalyvavo atlikėjai, buvo komisija. Aš dalyvavau su šia daina ir laimėjau.

Aistė Smilgevičiūtė „Eurovizijoje“ – daina „Strazdas“

- Jeigu prisimintumėte save studijų metais ir dabar – ar tikėjotės, kad viskas susiklostys būtent taip? Kad daugiau nei 20 metų būsite scenoje ir, pavyzdžiui, koncertuosite kariams Ukrainoje?

Rokas: Kai buvome Ukrainoje, pats galvojau, kokios didelės transformacijos įvyko. Juk pradžioje mes buvome hipių grupė. Pacifistai. O dabar važinėjame palei karo frontą. Bet jeigu eini širdies keliu, visko atsitinka.

- Galbūt idėjos liko tos pačios? Hipiai kovojo už laisvę ir taiką – ukrainiečiai daro tą patį.

Rokas: Tikrai taip. Stengiamės neišduoti savo idealų.

Vis dėlto, turbūt nekeistumėte muzikanto kelio, į paprastą darbą biure, pildant įvairias lenteles.

Aistė: Tenka daryti ir tą. Tai irgi yra mūsų darbo dalis.

Rokas: Žmonės labai klaidingai įsivaizduoja muzikanto gyvenimą. Atrodo, kad mes tik lipame ant scenos, smagiai kuriame. Iš tikro, 90 proc. laiko atima kita veikla: tai, ką gali vadinti biuro darbu. Darbas su kompiuteriu, veiklos administravimas, organizavimas, sutarčių sudarinėjimas. Mes juk viską darome patys. Vardan teisės, kad galėtume atlikti savo kūrybą, labai daug dirbame ir už tai brangiai sumokame. Sumokame visapusiškai – ne tik finansiškai, bet ir savo laiku, visu savo gyvenimu.

Mes net normalių savaitgalių neturime – tai koncertas, tai dar kas nors. Vakarai irgi – žmonės po darbo eina pabūti su šeima, o mes einame repetuoti, nors visą dieną būname praleidę su organizaciniais darbais. Daug kas to nesupranta. Šnekiesi net su žmonėmis iš artimos aplinkos, net ir jie ne visada suvokia. Jiems kartais atrodo, kad mes nieko neveikiame.

Aistė: Bet, Rokai, negraudenkime. Taip, kartais ateina mintys, kad norėčiau vieną dieną būti paprasta močiutė savo anūkams, ramiai virti cepelinus ir uogienes. Gal ir būsiu. Bet manyje visada buvo vidinis poreikis, neišvengiamybė, realizuoti tai, kas yra viduje. Štai taip jį realizavau. Be to, oficialiai aš esu administratorė. Mūsų viešosios įstaigos. O Rokas – direktorius. Štai toks tas mūsų kelias!

Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“ – 60

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Įvardijo, kiek asmenų „Karklėje“ sučiupo su narkotikais: skaičiai stebina (17)

Savaitgalį vykusio festivalio „ Karklė Live Music Beach “ dalyvius patikrinę policininkai ir...

„What‘s Next in Music?“ konferencijos metu užsienio delegatai ieškos neatrastų talentų

Rugsėjo 8-9 dienomis Vilniuje svečiuosis muzikos industrijos atstovai iš Anglijos, Prancūzijos,...

Donny Montell: kovoje Jazzu daina „Tik pasilik“ suskambės naujai? (3)

Pasaulinę šlovę pelnęs muzikos renginys „Red Bull Soundclash“ grįžta į Lietuvą. Oficialiai...

Premjera: dienos šviesą išvydo filmas apie festivalį „Betsafe Radistai Village‘17“

Festivalio „Betsafe Radistai Village‘17“ smagiausios akimirkos įamžintos oficialiame filme....

Šeštadienį „Karklėje“ apsilankė net 15 tūkst. žmonių (16)

Festivalis „ Karklė Live Music Beach 2017“ šiandien uždaro vartus ir atsisveikina iki kitų...

Top naujienos

Ekonomistų nuomonės dėl bankų įtakos išsiskyrė (2)

Įtakingiausiai Lietuvoje laikomi ekonomistai sutaria, kad kita didžiulė pasaulinė ekonomikos...

Žiema artėja: yra sprendimų, kurie nepatiks „valstiečių“ rinkėjams (37)

Žiema artėja, o ją savo reitingais gali pajusti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga...

Vilniaus viešnamiuose – meilės pažinčių svetainėse ieškančios užsienietės

Iš jaunų merginų prostitucijos pralobti užsigeidę sutuoktiniai nutarė eiti lengviausiu keliu –...

Teko samdyti net saugos tarnybą: Lietuvai priklausančiame kelte įstrigo 12 pabėgėlių (126)

„ DFDS Seaways “ kelte „Kaunas Seaways“ aptikta 12 pabėgėlių, DELFI patvirtino įmonės...

Įvardijo, kiek asmenų „Karklėje“ sučiupo su narkotikais: skaičiai stebina (17)

Savaitgalį vykusio festivalio „ Karklė Live Music Beach “ dalyvius patikrinę policininkai ir...

Svaiginanti 28-metės karjera: nuo modelio iki artimos D. Trumpo bendražygės (7)

Naująja komunikacijos departamento vadove JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijoje laikinai...

Smūgis A. Bosui: prabangų namą prašoma sulyginti su žeme (537)

Vilniaus pašonėje, miškų apsuptyje, prasidėjusias Lietuvoje žinomo verslininko Antano Boso...

Gyvai / Pirmadienio vakarą – visiškas Saulės užtemimas (7)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Martynas Pocius. Čempionatas, kurio niekada nepamiršiu (1)

Interneto platformoje „Sporto namai“ kiekvieną dieną savo jausmais, mintimis ir rūpesčiais...

Kūdikį pražudęs Ramzis keliasi naujam gyvenimui: jau spėjo pasirodyti vestuvėse (257)

Po patirto šoko ir nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo kūdikis, dobermano Ramzio gyvenimas...