Kartu su bičiuliu, britų roko muzikos šlovės ir nuopuolio ikona Pete'u Doherty jų įkurti „The Libertines“ buvo viena svarbiausių praėjusio dešimtmečio roko grupių. Jie grąžino klasikinį garažinį skambesį į tuometinę gitarų sceną, iškankintą „nu-metalo“ ir kitų paklydimų. Tačiau puikias dainas sekė narkotikai, o draugystę keitė neapykanta – „The Libertines“ išsiskyrė.
Dabar yra 2015-ieji ir Carlas su Pete'u vėl kartu, „The Libertines“ vėl koncertuoja ir šiemet netgi išleido stiprų naujų dainų albumą. Bet tai jau kita grupė, veikianti kitame laikmetyje – tokiame, kuriame populiariausia gitarinė grupė Britanijoje yra taikūs vaikinai „Mumford & Sons“.
Tačiau nors „The Libertines“ melodramos nurimo, jų dainos liko. Carlas Baratas yra daugelio grupės dainų autorius ir sekmadienį jis jas atliko kartu su savo nauja grupe „The Jackals“. Koncertų salėje „Palladium“ nuskambėjo „Up The Bracket“, „Death On The Stairs“ ir finalinė „I Get Along“.
„The Jackals“ yra per internetą surinkta ir atranką praėjusi jaunų muzikantų trijulė – mažiausiai rokenroliškas būdas suburti grupę. Tačiau svarbu rezultatas, o jis buvo stiprus: atsidavimo ir techniškumo jie turėjo tiek, kad skirtumą nuo originalaus dainų atlikimo galėjo matyti tik akys, bet ne girdėti ausys.
Žinoma, „The Jackals“ yra daug daugiau nei Barato suburta „The Libertines“ koverių grupė. Šios dainos buvo vyšnia ant torto, kai tuo tarpu pats tortas buvo originali Carlo ir naujosios grupės kūryba. Šiemet jie išleido albumą „Let It Reign“, kuris britų muzikos kritikams grąžino viltį, kad šioje šalyje vis dar yra vietos pankiškam, herojiškam rokenrolui. Grupės dainos „Glory Days“ ar „March of the Idle“ klausytojų buvo sutiktos taip pat šiltai kaip senoji kūryba.
Tik klausytojų buvo nepadoriai mažai – tai greičiau atrodė kaip privatus koncertas mokyklos aktų salėje, o ne britų roko žvaigždės vizitas. Tai buvo dar vienas priminimas, kad Britanijos muzikos scena, kad ir kokia didžiulė būtų, kartu yra ir labai uždara. Tai, kas yra be galo populiaru salose, gali turėti daug mažesnį rezonansą už jų.
Susidomėjimas greičiausiai būtų daug didesnis, jei į Rygą būtų atvykęs Doherty – nors Baratas dažnai buvo „The Libertines“ varomoji jėga, o grupės lyderiai vienas kitam buvo svarbūs kaip Lennonui buvo svarbus McCartney, tačiau fanų akyse Doherty figūra liko ryškesnė.
Grupei turėjo būti nemažas nusivylimas pirmą kartą atvykti į šalį ir sulaukti tokio menko palaikymo, tačiau jie elgėsi taip, kaip elgiasi profesionalai ir į klausytojų skaičių nekreipė dėmesio – kol salėje yra bent vienas žmogus, tol koncertas turi įvykti ir būti kuo geresnis. „The Jackals“ grojo su dideliu užsidegimu, o bisui sugrojo net keturias dainas.
Priekinėje eilėje šoko aukštas liesas vaikinas pasipuošęs masyvia skrybele – atrodė, it Barato klonas. Carlas jam paspaudė ranką, dėkojo publikai ir pasipasakojo, kad jam ir grupei šis koncertas yra paskutinis šiame ture, tad reikia išsišėlti. Vakaras pavyko. Tai, kas dėl žmonių kiekio galėjo būti katastrofa, Baratas ir „The Jackals“ vaikinai pavertė šiltu ir nostalgišku koncertu, po kurio klausytojai buvo ir deramai išprakaitavę.
Dar prieš pusmetį Baratas gimtojoje Britanijoje grojo pagrindinėje didžiausio Europos muzikos festivalio „Glastonbury“ scenoje, į kurią kartu su „The Libertines“ atskrido sraigtasparniu. Vakar jis koncertavo Rygoje kelioms dešimtims paauglių. Tačiau jo energija ir tikėjimas muzika atrodė vienodai stiprūs – ir tai yra tik vienas iš dalykų, kodėl šis muzikantas tapo vienu mūsų laikų britų roko herojų. Ir kodėl dėl jo buvo verta keliauti į Latviją.
